“Romanu vadinamas toks fantazijos kūrinys, kuris pasakoja apie keisčiausius atsitikimus iš vyrų gyvenimo”.

Markizas de Sade’as “Mintys apie romaną”

Paryžiaus Denis Diderot universiteto šiuolaikinės literatūros katedros docento Pierre Chartier “Įvadas į didžiąsias romano teorijas” – naudinga ir įdomi studija kiekvienam knygiui.

Tik pavadinimas kiek atgrasantis eilinį grožinės literatūros rijiką, manantį, jog tai labiau akademiniam humanitarui skirtas tekstas, todėl knyga ilgus metus pratūnojo šešėlyje, bet pradėta nereikalavo daug valios pastangų pabaigti.

Knygos pratarmėje apibrėžiamos “Įvado” analizės sritys: romano kaip žanro ribos, jų kitimas istorinėje perspektyvoje, pasakojamojo žanro arba romano teorijos (nuomonių apie romano žanrą sistemos prasme) ir romano teorijų atsispindėjimas kai kurių didžiųjų romanų tekstuose.

Skamba kiek nuobodokai ir sausokai, tačiau man asmeniškai buvo labai smalsu nusikelti iš šiandienos kasdienio romano, tapusio romanu apie romaną, apsupties, kuriam enciklopedijos skiria po keliasdešimt puslapių, į tuos antikinius laikus, kai net “romano” sąvokos dar nebuvo, arba į renesansą, kai romanas buvo lakoniškai apibūdinamas kaip pramanų knyga, kurioje yra istorijų apie meilę, riterius ir karo nuotykius. Toliau skaityti PIERRE CHARTIER „Įvadas į didžiąsias romano teorijas” →