Visi gimsta kvaili. Kai kurie tokie ir lieka.

(iš „Belaukiant Godo“)

Septyniolika dramų apie kurias būtų galima parašyti septyniolika puslapių, bet argi kas juos skaitytų? Tad bandysiu apibendrinti.

Visų pirma, tai – Samuelis Beckettas. Tad čia daug dvasinių ir fizinių luošių, gyvenimo pabaigos akivaizdų, egzistencinės beprasmybės, pasąmonės srauto beryšybių, ne kiekvienam mirtingajam įkandamų simbolių, erdvės ir laiko transcendencijos. Po trilogijos rašytojas jau žinomas, tačiau paliekamo įspūdžio stiprumas lieka ne ką mažesnis.

Visų antra, rinkinio „Teatras” išsamumui trūksta dar kelių dramų (Come and Go (1965), Breath (1969), A Piece of Monologue (1980) ir kt.), nebent neįdėtąsias galima būtų priskirti ne draminiam žanrui, kuo, žinant autorių, giliai abejoju. Žinoma, absurdo klasika sunkiai pasiduoda konkrečiam žanrui, menką teatro mylėtoją sunku būtų įtikinti, kad kai kurias pjeses apskritai įmanoma pastatyti teatre. Tuo tarpu džiugu, kad keletas rinkinio kūrinių, kaip skelbia knygoje pateikta informacija, buvo statyti ir Lietuvoje, pavydu jas mačiusiems ir šiek tiek pikta, kad didžiausias dėmesys skiriamas tik pagrindiniam šedevrui „Belaukiant Godo“ Toliau skaityti Knyga. SAMUEL BECKETT „Teatras” →