Žaisminga prancūzų komedija, susukta pagal tokio paties pavadinimo nemažo populiarumo susilaukusią pjesę, demonstruoja teatrališką formą. Visa esmė dialoguose, scenarijuje ir aktoriuose. Panašų formatą matėme ir Polanskio „Kivirče”, kuris į pabaigą kiek pabodo, o štai prie „Le prénom” („Vardas”) scenaristai padirbėjo taip, kad kuo tolyn, tuo įdomyn.
Į skaniais marokietiškais patiekalais pagardintą vakarienę renkasi siauras ratas artimųjų – Vincentas, kurio besilaukianti žmona atvyksta vėliau, svečiuojasi seniai vedusios sesers namuose, ten pat įsipaišo ir senas vaikystės draugas. Puiki nuotaika ir šmaikštūs juokeliai netrunka ilgai, nes Vincentas po ilgo spėliojimo atskleidžia būsimam kūdikiui išrinktą vardą. Tada košė ir užverda…
Iš, rodos, menkniekio priskaldomas toks vežimas, kad nuo pat pradžių susilaikyti nekvatojus sudėtinga. Prancūzai, žinoma, nebūtų prancūzais, jeigu neįkištų tik jiems būdingo laisvamaniškumo, savotiško požiūrio į istoriją ir dabartį, sarkazmo bei dramatiškumo, kuris filmo pabaigą persunkia labiau nei komiškumas, bet nuo to nuobodžiau netampa. Toliau skaityti [namų kino teatras:] LE PRÉNOM (rež. Alexandre de La Patellière, Matthieu Delaporte; 2012)
