Žymų Archyvai: Renata Šerelytė

RENATA ŠERELYTĖ „Vardas tamsoje“

Svarbiausia – tarnauti žmogiškumui, kad ir koks jis bebūtų. (5 psl.)
Nereikia veržtis kaip žvaliam bepročiui atskleisti nusikaltimo, nes niekad nežinai, ką jis tau atskleis. (45 psl.)

Renata Šerelytė man yra viena iš tų lietuvių rašytojų, kurių pavardės daug laiko šmėžuoja prieš akis, kol galiausiai sugalvoji, kad gal visai nieko būtų paimti ir paskaityti kokią nors knygą. Pavyzdžiui, kodėl ne tą romaną, kurį antrą kartą perleido leidykla, motyvuodama dideliu skaitytojų susidomėjimu?

Romano „Vardas tamsoje“ veiksmas sukasi mažame provincijos miestelyje, kuriame gyvena tardytoja – knygos pasakotoja ir pagrindinė veikėja. Gyvena, geria vyną ar ką nors stipresnio, šeria katę In Jang bei šiek tiek bijosi šefo. Kartą miestelyje įvykdomas paslaptingas nusikaltimas – viešbučio vonioje randamas jaunos merginos lavonas. Paaiškėja, kad ji paskandinta. Tirti bylą imasi pagrindinė veikėja – tardytoja (jos vardas lieka paslaptimi viso pasakojimo metu), tačiau kartu su bylos medžiaga į paviršių pradeda lįsti įvairiausios pagrindinės veikėjos praeities šmėklos.

Renatos Šerelytės pasakojimas šiek tiek spalvingesnis ir sudėtingesnis, nei pilko romano miestelio kasdienybė: visas romanas sudarytas iš daugelio pagrindinės veikėjos lūpomis transliuojamų jos gyvenimo „tekstų“. Pagrindinė veikėja ne tik pasakoja apie tiriamą bylą – taip pat kruopščiai ji nuolatos grįžta į savąją praeitį. O ten – ir skaudi našlaitystė (mamai mirus, geriantis tėvas gyvena su bjauria pamote ir kaip galėdami jiedu dergia namus), ir lolitiška meilės istorija – moksleivės ir muzikos mokytojo romanas, nutrūkęs, kai mergina tapo pilnamete. Be nuolatinių praeities, rodos, tokios gyvos, lyg šnopuotų į nugarą, intarpų, romane dar įpinami siurrealūs, sodrūs tardytojos sapnai ir policijos raportai apie nusikaltimus. Visa ši tekstų grandinė sukuria polifonišką romano audinį – iš susiliejančių dabarties, praeities, sapnų ir policijos kronikų.

Tačiau būtent neorganiškas praeities ir dabarties linijų derinimas romane, turbūt turėjęs būti viso pasakojimo stuburu, deja, labiausiai stringa. Atrodo, kad Renata Šerelytė visus du šimtus puslapių taip ir neapsisprendė, kaip jai rašyti – ar su taiklia ironija: Tačiau Šarkienė turėjo bjaurų įprotį neišgirsti protingų žodžių (16 psl.), kuri labai tinka pagrindinės veikėjos personažui, ir visai pasakojimo situacijai; ar atakuoti skaitytoją su banalybėmis, tikriausiai turinčiomis atskleisti tardytojos švelniąją, moteriškąją pusę, kai ji prisimena buvusį savo meilužį: Prisiglaudžiau prie švytinčio Budos kūno. Kažkur toli, sulaukėjusio sodo gilumoj, plakė širdis, nepajėgdama išsilaisvinti iš auksinio obuolio. (15 psl.). Tikriausiai toks teksto organizavimo principas pasirinktas tam, kad būtų sukurtas kuo stipresnis ir ryškesnis pagrindinės veikėjos psichologinis portretas. Ir autorei beveik būtų pavykę, jei tik ne vis lendantys tai pernelyg ornamentuoti, tai neskanūs įvaizdžiai ir simboliai, kurie, gal ir būtų kūrę prasmingą kontrastą tarp tardytojos kaip švelnios būtybės jaunystėje, ir kandžios moters dabartyje, jei tik nebūtų ne itin vykę, neišieškoti, pretenzingai įmantrūs.

Psichologiniam romanui su lengvais detektyviniais elementais labai pritrūko tolydumo, organikos – ir nors visai įdomus yra pagrindinės veikėjos portretas, tačiau kiti personažai – įprasti, paskaninti vos keliomis pikantiškomis detalėmis (pvz., policijos šefas turi mylimą katiną Omarą Chajamą ir labai juo rūpinasi). Nors siužetas visai greit ir nenuobodžiai bėga, pabaiga intriguoja, o provincijos vaizdas – gyvas ir liūdnai tikroviškas, tikrai nesigailiu, kad perskaičiau, bet visgi mėgstu kiek sunkesnės artilerijos kūrinius.

—–

Informacija apie knygą: romanas: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 204, [1] p. – ISBN 978-9986-39-320-7