Žymų Archyvai: romanas

GRAHAM SWIFT „Vandenų žemė”

Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie Fenlandą, tokį pelkyną rytų Anglijoje, apie tikrą gyvenimą tame krašte.

Historia, kaip žinome, turi dvejopą reikšmę: 1) tyrinėjimas, žinojimas; 2) a) praeities įvykių pasakojimas, istorija; b) bet koks pasakojimas, aprašymas, sakmė. Anglų romanistas Graham‘as Swift‘as suplaka tas reikšmes į vieną, įspraudžia į dumbliną žemę ir apsupa vandenimis, taip sukonstruodamas savo geriausią (sakyčiau – klasikinį, jei ne faktas, jog knyga parašyta 1983 m.) intelektualųjį romaną „Vandenų žemė“ (Waterland).

– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną… Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Vandenų žemė”

Laimėk knygą: STEVE LOPEZ „Solistas”

Leidykla „Gimtasis žodis” dovanoja muzikalų romaną „Solistas”, kuriame rašytojas ir Los Angeles Times žurnalistas Steve’as Lopezas prisimena dvejus pirmuosius draugystės su Natanieliu Entoniu Ajersu metus. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Ajersas buvo tikras smuiko genijus, tačiau susirgo šizofrenija. Liko be namų, bet, stengdamasis atbaidyti demonus, ir toliau griežė smuiku. Lopesas rašė apie jį laikraščiuose. Muzikantui stengėsi padėti ir pats rašytojas, ir skaitytojai. Ajersas palengva sveiko, įgyvendino savo svajones. Muzika padėjo jiedviem susidraugauti. Lopesas pajuto, kad pasikeitė ir jo gyvenimas.

Mano gyvenimas buvo beprotiškas ir siautulingas. Natanielis privertė mane pergalvoti sėkmės ir laimės apibrėžimą. Tai istorija apie žmogų, kuris prarado viską, bet neprarado gyvenimo tikslo. To mes, laikomi laimingais, turėtume jam pavydėti. Natanielį pakeičia muzika. Jis regi ir girdi tai, kas mums nepasiekiama,- rašo knygoje Steve’as Lopezas Toliau skaityti Laimėk knygą: STEVE LOPEZ „Solistas”

JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)

Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.

Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Toliau skaityti JEVGENIJ ZAMIATIN „Mes”

Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas”

Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.

Ikuko, pagrindinė Jun’ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“

Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro. Toliau skaityti Knyga: JUN’ICHIRŌ TANIZAKI „Raktas”

Knyga: VERNOR VINGE „Kur baigiasi vaivorykštės”

Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.

Mokslinio (postkiberpankinio) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. Toliau skaityti Knyga: VERNOR VINGE „Kur baigiasi vaivorykštės”

Knyga: ISAAC ASIMOV „Pakeliui į Fondą”

Nieko naujo čia jau nebepripilstysiu, galiu tik pakartoti, ką rašiau apie pirmąją „Fondo“ priešistorę „Fondo preliudija“ (Prelude to Foundation, 1988).  Antroji priešistorės dalis „Pakeliui į Fondą“ (Forward The Foundation, 1993) chronologiškai pasakoja apie tolimesnį Hario Seldono gyvenimą ir mirtį.

Sakyčiau, netgi gana pritempta ir iš nieko padaryta knyga. Peršokus nuo „Fondo preliudijos“ tiesiai prie „Fondo“ didelio praradimo nebūtų. Romano veiksmas perdaug statiškas, siužetas neatskleidžia nieko naujo, tiesiog nuobodžiai eksploatuojamos jau anksčiau skaitytos idėjos. Vietomis net kyla įtarimas, kad nesukant galvos buvo naudojamas situacijų aprašymo copy-paste principas. Taip sakant, pati blogiausia geriausiame cikle knyga.

Žinoma, autorius vis toks pats įtaigus, meistriškas pasakotojas, čia Asimovas sugrįžta prie Toliau skaityti Knyga: ISAAC ASIMOV „Pakeliui į Fondą”

Knyga: COLIN WILSON „Sąmonės parazitai”

Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad „Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką „Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites).

„Sąmonės parazitai“ nėra prastas mokslinės fantastikos kūrinys, nors priekaištų tiek siužetinių, tiek loginių, tiek tekstinių galėčiau pažerti ne vieną.
Romano pasakojimas pateikiamas kaip įvairių pranešimų, įrašų, ataskaitų, tyrimų rinkinys, todėl turi mažai dialogų, bet sukuria įtikinamą, dokumentinį vaizdą. 1967 metais, rašydamas šį romaną, Wilsonas gal ir negalvojo, kad jį skaitys šiandien – tuo laikmečiu keliasdešimt metų atrodė tolima ateitis, bet šiandien susipažinti su „Sąmonės parazituose“ aprašomu laikotarpiu (nuo 1994-ųjų iki 2007- ųjų) yra gana keistoka. Toliau skaityti Knyga: COLIN WILSON „Sąmonės parazitai”

Knyga: YANN MARTEL „Pi gyvenimas”

Gera pradžia – pusė darbo, byloja liaudiškoji išmintis, tačiau tai ne maksimumas. Štai Yann Martel į liaudį numojo ranka ir tarėsi galįs padvigubinti minėtos patarlės pabaigą: intriguojančiai įpakuotas autoriaus žodis romano pradžioje – visa, ko reikia, kad skaitytojas knygos nenumestų iki pabaigos (kad ir kokias nesąmones rašytum). Tokią, gal kai kam pasirodys – neigiamą, o man – žavinčią, nuostatą galima lipdyti Martelio romanui „Pi gyvenimas“.

„Mes visi gimę katalikais, argi ne: nežinioje, be religijos, kol kas nors mus supažindina su Dievu? Po šio susitikimo daugeliui mūsų tas reikalas ir baigiasi. Jei kas ir keičiasi, tai į mažėjimą, ne į daugėjimą; atrodo, kad daugelis žmonių begyvendami pameta Dievą.“,- 51-ame puslapyje rašo apie mane autorius.

Bet čia užbėgau už akių: reikia pradėti nuo to, kad atvertęs knygą susidūriau su autoriaus pastabomis, kurios nedviprasmiškai man įrėžė smegenyse nekuklų pažadą, kad toliau seksiantis pasakojimas „iš tiesų privers patikėti Dievu“. Toliau skaityti Knyga: YANN MARTEL „Pi gyvenimas”