Žymų Archyvai: romanas

Knyga: PETER ACKROYD „Daktaro Di namai”.

Radau šią knygą sandėlyje tarp kitų draugo knygų. Patraukė ji mano žvilgsnį ne autoriaus pavarde ar knygos viršeliu, o apgraužtais kampais: „Tos prakeiktos pelės visur įlenda.“ – pagalvojau ir paėmiau į rankas. Paėmiau ir perskaičiau iki pabaigos. Dabar pabandysiu tuo, ką joje radau, pasidalinti su jumis.

Bet pradžiai šiek tiek apie patį autorių. Peteris Ackroydas (Peter Ackroyd ) gimė 1949 metų spalio 5 dieną Londone. 1971 metais Kembridžo universitete gavo magistro laipsnį, o tada dvejiems metams išvyko į Jeilio universitetą. Grįžęs į gimtinę pradėjo dirbti savaitinio kritikos žurnalo „The Spectator“ redaktoriumi, o nuo 1986 metų pradėjo bendradarbiauti su Londono „Times“, kuriame rašė naujų knygų recenzijas. Savo literatūrinę karjerą pradėjo nuo poezijos – 1973 metais pasirodė jo pirmasis poezijos rinkinys „London Lickpenny“. Iš viso skaitytojus pasiekė trys poezijos rinkiniai. Tačiau rašytojas žinomas tapo tik išleidęs romaną – „Didysis Londono gaisras“ („The Great Fire of London” (1982) ), kuriame rašoma apie Dikenso herojų atgimimą mūsų dienomis. Autorius taip pat parašė nemažai žinomų žmonių biografijų – Č.Dikenso, O.Vaildo, T.Moro ir kitų. Įdomus faktas, kad kai kurie šaltiniai nurodo P.Ackroydą kaip rašytoją homoseksualą, kuris labai domėjosi transvestizmo reiškiniu.

Taigi, „Daktaro Di namai“ – romanas apie miestą, apie žmogų klaidžiojantį mieste, apie žmogų klaidžiojantį savyje, ieškantį magijos pasaulio susilietimo taškų su realiu pasauliu. Tai romanas Toliau skaityti Knyga: PETER ACKROYD „Daktaro Di namai”.

Knyga: JACK MCDEVITT „Ieškotojas”

Hugo ir Nabula nominacijos fantastinėje literatūroje dažnai man sukelia didesnį susidomėjimą nei jau žinomas rašytojo vardas. Ir tikrai galima pykti ant „Eridano“ leidyklos, kad paskutiniu metu tokios informacijos neberandame knygų nugarėlėje. Visų nominuotųjų ir apdovanotojų fantastų galvoje nesinešiosi, o ir ne kiekvienam norisi vargintis kiekvieną naują PFAFo leidinį šifruojant: kuo gi jis (ne)ypatingas.

Nors jau keturiolika kartų Nebula nominacijose paminėtas, mūsuose negirdėtas Jack McDevitt laisvai būtų prasprūdęs ir pro mano akis, jei ne laimingas atsitiktinumas dėl kurio kad ir vėliau apturėjau visai gerą laiką su 2006-ųjų Nebula laimėtoju, romanu „Ieškotojas“.

„Ieškotojas“ priskiriamas McDevitto „Alekso Benedikto“ serijai ir chronologine tvarka serijoje žymimas trečiu numeriu, bet čia nieko baisaus – turinys neturi jokių žymių sąsajų su pirmais dviem kūriniais. Čia panašiai kaip su „Plienine Žiurke“, kur veikėjas tas pats, bet serijos knygas galima skaityti belekokia tvarka. Toliau skaityti Knyga: JACK MCDEVITT „Ieškotojas”

Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža”

Maištinguoju paauglystės periodu buvo toks tarpsnis kada vartojau tik tokį kultūrinį produktą, kuris vienur ar kitur buvo priskiriamas prie draudžiamųjų. Tarp jųjų radosi ir 1994-aisiais išverstas Henry Millerio romanas „Ožiaragio atograža“ – keista trilogijos trečioji dalis. Keista, nes joje aprašomas laikotarpis apima pirmosios dalies „Vėžio atogrąža“ (Tropic Of Cancer) priešistorę.

„Vėžio atogrąžą“ 2007 m. išleido „kitos knygos“, o trilogijos antrosios dalies „Juodas pavasaris“ kol kas lietuviškai neturime. Šiaip ne esmė kuri knyga, kuriai daliai atstovauja. Čia ne koks serialinis trileriukas, kur kiekvienas puslapis pateikia žiojančią skylę, čia – tiesiog aprašoma žmogelio, kai kam susitepusio, kai kam nepakartojamo plevėsos ir drąsuolio, beletrizuota autobiografija. „Atogrąžas“ galima laikyti po pagalve vietoj biblijos, o galima vartoti ir gerojoje vietoje vietoj tualetinio. Kaip kam (ne)patinka.

Biblinės asociacijos man kilo neatsitiktinai, Toliau skaityti Knyga. HENRY MILLER „Vėžio atogrąža”

Laimėk knygą: IRVINE WELSH „Traukinių žymėjimas”

Kontroversiškiausia Lietuvos knygų leidykla „kitos knygos”  vienam G. skaitytojui dovanoja vieną Irvine Welsh romaną „Traukinių žymėjimas”. Knygai  ir pagal ją pastatytam filmui jau lipdoma „kultinių” etiketės.  O leidyklos anotacija skamba šitaip:

Pirmasis Irvino Welsho romanas, pasirodęs 1993 m., sukūrė autoriui šokiruojančio ir vieno talentingiausių mūsų laikų romanistų reputaciją. Tai mozaika iš kelių, į heroiną įjunkusių ar kitaip į savidestrukciją linkusių darbininkų klasei atstovaujančių jaunų škotų pasakojimų apie save. Pagrindinio knygos antiherojaus Marko Rentono gyvenimas yra futbolo, sekso, narkotikų ir netikrų draugų mišinys. Toliau skaityti Laimėk knygą: IRVINE WELSH „Traukinių žymėjimas”

Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai”

Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.

Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas. Toliau skaityti Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai”

Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys”

“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)

Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ („La Nausée”, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja – to nebus.

„Šleikštulys nepraėjo, ir nemanau, kad greitai praeitų; bet jis manęs nebevaldo, jis nebėra nei liga, nei trumpalaikis prasto ūpo priepuolis: tai aš pats.“ (210 p.)

Skaudi smegenims knyga, su kuria linkėčiau visiems susipažinti kuo vėliau: gali išmušti iš gilių gyvenimo vėžių, o gali į jas ir įstatyti. Tik įpusėjus kūrinį, norėjosi jį mesti negrįžtamai ir tuo pačiu kilo noras mėgdžioti pagrindinį romano herojų, Antuaną Rokanteną, norėjosi nebeapgaudinėti savęs informacinių technologijų sublimacijomis, o traukti į miestą, į gatves, pajausti tarpuvartes, skelbimų lentas, kavinių vitrinas, stebėti skubančius praeivius, patirti nuotykį. O, esant galimybei, įbrukti kiekvienam po „Šleikštulio“ egzempliorių ir skalambyti visa gerkle: „Ei, šita egzistencialistinės filosofijos Biblija atvers tau akis“. Toliau skaityti Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys”

Knyga: WILLIAM S. BURROUGHS „Narkašas”

Lyg tyčia lietuviškai veik vienu metu pasirodė dvi William S. Burroughs‘o knygos: „Narkašas” („Junky“, leidykla „kitos knygos“) ir „Nuogi pusryčiai“ („Naked Lunch“, leidykla „Baltos lankos“), kažkodėl pavirtę „Nuogas kąsnis”, be abejo, žymiai vertesnė, tiksliau – vertingiausia Burroughs‘o knyga, tačiau pakako pamatyti pavadinimo vertimą ir noras skaityti „nuogybes“ praėjo (detalesnį noro praėjimo pagrindimą galite rasti čia), tad ėmiausi „Narkašo“.

Skaityti šią knygą šiandien kebloka. Iš dalies dėl to, kad panašaus siužeto knygų yra ir daugiau (Guy Champagne „Aš buvau narkomanas”, Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas”, kad ir lietuviškasis Kosto Kauko „Musei geriau”), aprašoma narkomaniško egzistavimo situacija jau nebestebina, ypač jaunimo, o, kad suvoktum visą knygos chuliganiškumą, turėtum gyventi penktojo-šeštojo dešimtmečio Amerikoje. Tiesą sakant, man „Narkašas“ yra įdomus tuo, Toliau skaityti Knyga: WILLIAM S. BURROUGHS „Narkašas”

Knyga: CORMAC McCARTHY „Laukinių arklių pakerėti”

“Laukinių arklių pakerėti“ (orig. All the Pretty Horses, 1992 m.)– pirmoji Cormac McCarthy knyga lietuviškai. Po jos buvo įsiurbiantis „Kelias“.

Kurį laiką atidėjinėjau „Arklius“, nes ne taip seniai buvau matęs ne perdėm stulbinančią šio romano ekranizaciją. Tačiau su McCarthy taip jau yra: kartą paragavęs, negali sustoti. Rašytojas turi savo braižą: pagaulų ir leidžiantį dievinti, nors ir neorientuotą į lengvo skaitalo ieškotojus. Be dvejonių sutinku – JAV literatūros kritikas Harold‘as Bloom‘as buvo teisus statydamas McCarthy kūrybą į vieną lentyną su William Faulkner, tačiau McCarthy mane žavi ir savo niūriu „remarkiškumu“ bei neapčiuopiamu „beketiškumu“.

„Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau. Čia nebuvo nieko. Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau, jie neišėjo, bet čia nieko nebuvo.“ Toliau skaityti Knyga: CORMAC McCARTHY „Laukinių arklių pakerėti”