Robert‘o A. Heinlein‘o pristatinėti nereikėtų, kaip ir jo romano „Erdvėlaivių kariai“. Pagal jį Paul‘as Verhoeven‘as susuko puikų to paties pavadinimo filmą, kuris jau susilaukė dviejų prastų tęsinių. Prieš imant į rankas romaną svarsčiau, ar noriu dar kartą patirti kvailą vabalų šaudymą ir, matyt, jei ne autoriaus pavardė ir 1960-ųjų „Hugo“ apdovanojimas, būčiau spjovęs į šį militaristinį mokslinės fantastikos kūrinį.
Skaitant, ne karto matytos (čia pasidarbavo vienos vietinės televizijos pomėgis kasmet parodyti pernai visus rodytus filmus, ir taip kasmet) ekranizacijos siužetas nuolat kabojo prieš akis. Nemačiusiems reiktų papasakoti, kad kalba eina apie, žmoniją iš kosmoso puolančią, vabalų rasę ir kovą su ja. Iš pradžių su baime laukiau, kada prasidės tas nariuotakojų šlavimas nuo planetų paviršiaus, bet jo nebuvo; pamaniau – nieko čia tokio, filmo pradžioje taip pat vyko pagrindinio veikėjo, Džonio Riko, apmokymai, bet knygoje tų karinių manevrų subtilybių buvo tiek, kad „Vabalų karas“ prasidėjo tik romaną įpusėjus. Tarpžvaigždinis karas prasidėjo ir … po kelių puslapių dingo, vėl ėmė lietis nuobodūs karinių dalinių struktūros aprašymai, karinių laipsnių pavadinimai, jų užsitarnavimo galimybės, subordinacijos ypatumai su schemomis. Jaučiausi lyg skaityčiau ne fantastinę, o privalomą karo meno teorijos vadovėlį, maža doze atmieštą autoriaus memuarais, kur persipina militarizmo istorija, tradicijos, mokslas, technika. Dabar suprantu, ką reiškia prie romano lipdomas apibūdinimas „militaristinis“. Galbūt kiti ras tame žavesio, bet man visų karinių subtilybių romane buvo gerokai per daug. Toliau skaityti Knyga: ROBERT A. HEINLEIN „Erdvėlaivių kariai”
