Dar pernai rašiau apie du Romo Lileikio projektus, kuriuos, manau, turėtų žinoti kiekvienas – „Requiem” [1996] ir „Kiaulės sakmė” [1992]. Mažai kam žinoma, kad tarp šių unikalių darbų įsiterpė ir dar vienas – 1995 metais išleistas „Evangelija nuo Romo”. Panašumas su ankstesniais darbais, kad ir apie šį internete informacijos faktiškai nėra – tik tiek, jog toks daiktas iš tiesų egzistuoja. Skirtumų nepalyginamai daugiau. Jeigu kitus du minėtus darbus galima vadinti ir eksperimentiniais, ir ribas plečiančiais, tai „Evangelija pagal Roma” – tiesiog savas albumas.
Be Audriaus Balsio, Romas čia tikėtina susikvietė visą (pagrinde Užupio) savo chebrą: V.Labutį, V. Kernagį, P.Vyšniauską, K. Smoriginą, A. Žebrauską, P. Meškėlą, Nedą Malūnavičiūtę, L. Šinkarenko, etc.
Aukščiau – žymioji „Kalifornija”. Kadais berods vyno reklamai susuktas reikalas šiame albume suskamba kiek kitaip nei jeigu klausytume galvodami, kad tai atlieka kabaretas „Tarp girnų”. Tiesiog albumo kontekstas pakylėja ją šiek tiek į aukštesnį lygmenį, kad ir kaip snobiškai tai beskambėtų. Labutis, Vyšniauskas, Šinkarenko, o ir pats Romas Lileikis bei Audrius Balsys savo vardais užtikrina, kad tai nėra tik eilinė ant greitųjų padaryta chaltūrėlė. Toliau skaityti Romo Lileikio trilogija (III dalis): Evangelija pagal Romą [1995].
Romas Lileikis geriau žinomas kaip kino režisierius, tačiau aš jį dažniau prisimenu, kai reikia paminėti mylimiausius albumus ar albumus, kuriuos pasiimčiau į negyvenamą salą. Nuo tada, kai pirmą kartą rimtai susidūriau su Romo Lileikio kūryba, nelabai įsivaizduoju muzikinę kolekciją, kurioje nėra trijų jo išleistų diskų: „Requiem” [1996], „Evangelija nuo Romo” [1995] ir „Kiaulės sakmė” [1993]. Blogiausia, kad šie albumai parduotuvėse jums į akis jau nekris (jų nebėra), tad šis ir dar du įrašai bus skirti susipažinimui su muzika, kurią privalu išgirsti. Visų pirma „Requiem”.