Žymų Archyvai: Samuel Beckett

Knyga. SAMUEL BECKETT „Teatras”

Visi gimsta kvaili. Kai kurie tokie ir lieka.

(iš „Belaukiant Godo“)

Septyniolika dramų apie kurias būtų galima parašyti septyniolika puslapių, bet argi kas juos skaitytų? Tad bandysiu apibendrinti.

Visų pirma, tai – Samuelis Beckettas. Tad čia daug dvasinių ir fizinių luošių, gyvenimo pabaigos akivaizdų, egzistencinės beprasmybės, pasąmonės srauto beryšybių, ne kiekvienam mirtingajam įkandamų simbolių, erdvės ir laiko transcendencijos. Po trilogijos rašytojas jau žinomas, tačiau paliekamo įspūdžio stiprumas lieka ne ką mažesnis.

Visų antra, rinkinio „Teatras” išsamumui trūksta dar kelių dramų (Come and Go (1965), Breath (1969), A Piece of Monologue (1980) ir kt.), nebent neįdėtąsias galima būtų priskirti ne draminiam žanrui, kuo, žinant autorių, giliai abejoju. Žinoma, absurdo klasika sunkiai pasiduoda konkrečiam žanrui, menką teatro mylėtoją sunku būtų įtikinti, kad kai kurias pjeses apskritai įmanoma pastatyti teatre. Tuo tarpu džiugu, kad keletas rinkinio kūrinių, kaip skelbia knygoje pateikta informacija, buvo statyti ir Lietuvoje, pavydu jas mačiusiems ir šiek tiek pikta, kad didžiausias dėmesys skiriamas tik pagrindiniam šedevrui „Belaukiant Godo“ Toliau skaityti Knyga. SAMUEL BECKETT „Teatras”

Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai”

Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.

Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas. Toliau skaityti Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai”

Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys”

“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)

Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ („La Nausée”, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja – to nebus.

„Šleikštulys nepraėjo, ir nemanau, kad greitai praeitų; bet jis manęs nebevaldo, jis nebėra nei liga, nei trumpalaikis prasto ūpo priepuolis: tai aš pats.“ (210 p.)

Skaudi smegenims knyga, su kuria linkėčiau visiems susipažinti kuo vėliau: gali išmušti iš gilių gyvenimo vėžių, o gali į jas ir įstatyti. Tik įpusėjus kūrinį, norėjosi jį mesti negrįžtamai ir tuo pačiu kilo noras mėgdžioti pagrindinį romano herojų, Antuaną Rokanteną, norėjosi nebeapgaudinėti savęs informacinių technologijų sublimacijomis, o traukti į miestą, į gatves, pajausti tarpuvartes, skelbimų lentas, kavinių vitrinas, stebėti skubančius praeivius, patirti nuotykį. O, esant galimybei, įbrukti kiekvienam po „Šleikštulio“ egzempliorių ir skalambyti visa gerkle: „Ei, šita egzistencialistinės filosofijos Biblija atvers tau akis“. Toliau skaityti Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys”

Knyga: Harold Pinter „Gnomai”

„Gnomai“ parašyti 1952-1956 metais, kai rašytojui buvo dvidešimt keleri (gimęs 1930 m .) ir peržiūrėtas 1989-iasiais. Nežinia, kas buvo pakeista, kas pridėta ar atimta, bet rezultatas vertas dėmesio. Ypač turėtų patikti nestandartinės literatūros mėgėjams.

Skaičiau ir laukiau: kur tie gnomai? O kai sulaukiau, stebėjausi: prie ko čia tie gnomai? Nėra Haroldo Pinterio romane tokių folkloro būtybių: aplink vien nykštukai,- neūžaugos, tiesiogine ir perkeltine prasme – protiškai nesubrendę elementai, bet visgi – žmonės.
Toliau skaityti Knyga: Harold Pinter „Gnomai”