Su Šaru susitinkame šviesų trečiadienio rytą ir įsitaisome lauko kavinėje prie pat Vilnelės. Apsimiegojęs padavėjas, tušti staliukai, šalia plaukianti upė ir vaiskus vasaros dangus. Tikrai nesitikėjau, kad Šaras į susitikimą ateis įsispraudęs į juodą nudrengtą fraką, užsimovęs apkarpytas odines pirštines ir gal net nešinas gitara. Žmogus, su kurio sveikinuosi, greičiau primena turistą ar atsipalaidavusį vilnietį: šortai, marškinėliai, maskuojanti liemenė, tamsūs akiniai ir paprastas, į solidų amžių kopiančio vyro aksesuaras – skrybėlė. Tikras Lietuvos roko atsargos karininkas. Tikrai nesitikėjau, kad vienuoliktą ryto Šaras, kaip pridera tikram rokeriui, užsisakys neįskaitinį alaus bokalą dienai pradėti. Jis paprašo vaisinės arbatos, o aš, kiek sudvejoju, užsimiršęs atsiklausti ar galiu rūkyti. Tik nesitikėjau dar vieno – jog beveik dvi mūsų pokalbio valandos prabėgs kaip trumpas pleptelėjimas ir, kad mėlynoje mano diktofono kasetėje Sony EF-90 neliks tuščios vietos.

Jau netrukus, rugpjūčio 7-8 d., „Poliarizuoti Stiklai“ gros „Tamsta“ festivalyje. Pasak Šaro tai bus didžiausias viešas grupės pasirodymas per paskutinius, 7-8 metus. Tik neatsistosi scenoje ir nepasakysi –  va čia aš, – svarsto Šaras. Reikia tą atgimimą-sugrįžimą padaryti visai kitos kokybės lygmenyje. Yra net toks posakis – kartais geriau nepamatyti jaunystės stabo, kad juo netyčia nenusiviltum. Panašiai kažkada jaučiausi per Alice Cooper koncertą Vilniuje. Tada buvo toks ažiotažas, bet per koncertą viskas atrodė taip sakant… „nedo-zashybys“. Toliau skaityti Interviu: ŠARŪNAS MAČIULIS apie sugrįžimą, muziką ir demoną – alkoholį. →