Vakar (sekamadienį) 21.00 „Skalvijon” užsukęs atgaivinti prisiminimus apie kadais jau rodytas „Atvertas širdis”, panašu, jog būsiu sudalyvavęs paskutiniajame „Scanoramos” seanse Vilniuje. Liūdi netoliese „FC Vingis” esantys kinų maisto restoranai į kuriuos kuris laikas nebeužsuksiu, su viltimi į mane žiūri pilna kriauklė jau dešimt dienų neplautų indų, o aš darau savotišką reziumė.
Kaip ten bebūtų, didžiausią dėmesį bandžiau skirti programai „Scanoramos” naujienos ir panašu, kad prognozės/ spėjimai pasitvirtino. Iš filmų, kuriuos būtina pamatyti, vilčių nepateisino tik “Balta naktis”. Kiti du – “Siaubingai laimingas” ir “Stalo teniso karalius”, drąsiai keliauja į mano katalogą „Filmai, kuriuos reiktų pamatyti”. Iš pastarojo katalogo filmų (“Atšalę priešpečiai”, “Muilo opera”, “Negatyvaus mąstymo menas”, “Dangaus širdis”, “Vaikai” (deja, taip ir nepamatytas), “Tamsiųjų drugelių namai”), vilčių nepateisino tik „Atšalę priešpečiai”.
Jeigu reiktų reziumuoto top’o, jis būtų: „Bėdos dėl moskitų ir kitos istorijos” (rež. Andrey Paounov), „Stalo teniso karalius” (rež. Jens Jonsson), „Siaubingai laimingas” (rež. Henrik Ruben Genz), „Kovotoja” (rež. Natasha Arthy) ir kažkur netoliese (dėl neužbaigtumo, bet puikaus juokinimo – „Negatyvaus mąstymo menas” (rež. Bård Breien)). Ir, deja, kaip ten bebūtų, man šiame festivalyje buvo tik vienas filmas papuolantis į žymiąją „mastsy” kategoriją – „Dangaus širdis” (Simon Staho). Toliau skaityti Scanoramos dienoraštis: devinta-vienuolikta diena arba tiesiog festivalio reziumė.