Po.

Jokio ypatingo apibendrinimo nebus. Galima tik pasikartoti, ir pakartoti ne iš vieno kinomano lūpų girdėtą mintį, jog „Scanorama” praranda savo veidą – vis labiau gręžiasi nuo Skandinavijos ir vis plačiau žvalgosi po pasaulį. Ir šįkart, manau, geriau savastis, nei universalumas. Nes „Kino ruduo”, kuriuo virsta „Scanorama”, praranda savo ypatingąją aurą, tą šiaurietišką atmosferą, kurios taip metai iš metų buvo verta laukti. Jeigu festivalis/forumas per daug išsiplėtė, galbūt verta daryti atskirą festivalį? Ir nesinori tikėti, kad esama situacija – šiauriečių kino sausros pasekmė, o jeigu ir taip – geriau mažesnė, skandinaviškesnė, nei universalesnė „Scanorama”.

Bet čia snobiški burbesiai. Gi reikia džiaugtis tuo, ką turime. Ir dėkoti tiek už skandinaviškas, tiek už europietiškas, tiek už užatlantines juostas, kurias turėjome progą išvysti dideliame ekrane. Kai ką pirmą ir paskutinį kartą. O matėme ne tiek ir mažai:

KIDDO GYVENIMAS

Kidd Life (2012), rež. Andreas Johnsen

Keista žiūrėti dokumentinį filmą apie reperį, kurio nė vienos dainos nežinau ir, kurio po filmo neklausysiu, nes daniškas repavimas tikrai ne man. Su tokia nuostata pradėjau žiūrėti, su tokia ir baigiau. Bet tai tikrai nereiškai, kad „Kiddo gyvenimas” yra prastas filmas. Tai tikrai vienas geriausių šio festivalio dokumentinių filmų (po „Žudymo akto”). Ir muzikaliausių.

Veik per naktį išgarsėjęs dvidešimt dviejų jaunuolis lyg netikėtai laimėjęs loterijoje maudosi žvaigždiškumo liūne – alkoholis, seksas, narkotikai, nesibaigiantys vakarėliai ir muzika. Režisieriaus kamera lyg gyvena kartu su Kiddu, gulasi ir keliasi su juo, patenka į nepadoriausias, intymiausias situacijas, kurias, manau, ne viena žvaigždė norėtų nuo viešumos nuslėpti. Pagaulus, dinamiškas vaizdas, vežantys ritmai ir Kiddo gyvenimas, kuris labiau primena surežisuotas situacijas, nei realybės atspindį.

Labai verta pamatyti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=SDhwt0YTQKY

Dar rodys:

Lapkričio 21 d., ketvirtadienis, 16.30 val., „Forum Cinemas“, 2 salė, Kaunas Įsigyti bilietą

——

RENUARAS

Renoir (2012), rež. Gilles Bourdos

„Tada piešiu pimpalu”, pasakė Renuaras, kai liga po kelių žingsnių visai atėmė jėgas. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Graudoka ir dėl filmo fabulos. Nieko intriguojančio, nieko nenuspėjamo, nieko verčiančio papildomai pasidomėti dailininko biografija. Tiesiog graži, šiltų vaizdų ir gražios apsinuoginusios jaunystės pozuotojos vaidmeny pripildyta juosta. Apie Renuarą, jo mylimiausią pozuotoją ir sūnų Žaną, kuris kinomanams iš tokių klasikinių juostų kaip „Didžioji iliuzija”, „Žaidimo taisyklės”, „Žmogus – žvėris”, turėtų būti labiau žinomas, nei tėvas. Šiek tiek apie piešimo filosofiją. Nemažai spalvoto vizualumo – lyg paties dailininko nutapytų kadrų, kurie tikrai verti didelio ekrano. Akių ir minčių nuraminimui. Tačiau kad kažką daug išsinešite iš filmo, abejoju.

httpv://www.youtube.com/watch?v=BENkbm28gNQ

—–

APIE ARKLIUS IR ŽMONES

Hross í oss / Of Horses and Men (2013), rež. Benedikt Erlingsson

Miniatūros iš islandų vienkiemių gyvenimo. Trobesius skiria nemažas atstumas, tačiau tai netrukdo bendruomenei gerai pažinti vienas kitą, rasti bendravimo būdų ir ryšių, kurių stipriausias – arkliai. Jie ir transporto priemonė, ir darbas, ir gyvenimo būdas, ir meilė, ir neapykanta.

Žmogaus ir gyvūno ryšys. Komiškas, beprotiškas, negailestingas, žiaurus, išnaudotojiškas. Tokia plačia emocijų amplitude alsuoja debiutinė Benedikto Erlingssono juosta „Apie arklius ir žmones”. Vietomis kiek sukrečia žmonių elgesys su gyvūnais, ir kyla klausimas, ar tikrai visas scenas reikėjo rodyti. Vienok pamatyti filmą verta ir norisi tikėti, kad nė vienas arklys filmuojant nenukentėjo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=MKodaUmsYxk

Dar rodys:

Lapkričio 23 d., šeštadienis, 17.00 val., „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas Įsigyti biliietą

—–

KAIP TYLU

It’s All So Quiet / Boven is het stil (2013), rež. Nanouk Leopold

Tikrai tyli ir rami (veiksmo prasme) juosta. Visas judesys vyksta pagrindinio veikėjo Helmerio viduje. Kai jis prižiūri savo nukaršusį tėvą, dirba su gyvuliais ar vangiai bendrauja su retai mažame kaimelyje sutiktais žmonėmis, Helmerio veidas veik nesikeičia. Tačiau toje ramybėje, neišsakytuose žodžiuose ar pusiau išleistoje frazėje žiūrovas gali išskaityti daug daugiau, nei išsamiuose dialoguose.

Nanouk Leopold ėmėsi sunkios tematikos, kurioje bejėgis tėvas ir fiziškai galingas sūnus, niekada vienas kitam nejautę ypatingo šiltumo, turi gyventi kartu, pakęsti vienas kitą ir galbūt pamilti. Nepavydėtina, tačiau dažna gyvenimiška situacija nelengvai slenka pro akis. Žiūrint „Kaip tylu” prisiminiau ir Castellucci „Apie dievo sūnaus veido koncepciją” ir Haneke „Meilę”. Dėl tematikos. Apie viešai nematomą paprasto žmogaus didybę ir gelmę.
Tipiškas, kokybiškas, lėtas europietiškas kinas, tylaus psichologizmo gerbėjams.

httpv://www.youtube.com/watch?v=7Z7aCKYpMNs

—–

SIBIRIETIŠKAS AUKLĖJIMAS

Educazione siberiana / Siberian Education (2013), rež. Gabriele Salvatores

Rodys šį filmą ir įprastame repertuare. Bandys kino platintojai prisivilioti faktu, kad filme greta Johno Malkovichiaus (kiek ten jo tėra), figūruoja nemažas būrys lietuviškų pavardžių. Dar gali pavykti atpažinti tarybinius laikus menančius Vilniaus kampelius ar šiuolaikiškumu nepasižyminčius rakursus (kad ir garsųjį meninį „vamzdį” Panery). Manau, bus susigundžiusių tokiais stimulais, bet visumoje „Sibirietiškas auklėjimas” neturi nieko ypatingo.

Istorija apie kelių vaikinų kriminalinį brendimą Stalino ištremtų nusikaltėlių kaimelyje nepateikia nieko stebinančio. Jaučiasi, kad režisierius turi patirties, geba kurti reikiamą atmosferą, moka sustatyti viską į vietas, tačiau siužetas stokoja intrigos, netikėtumų, plaukia šabloniškomis scenomis, o lietuviški aktoriai vis dar labiau teatrališki, nei kinematografiški.

httpv://www.youtube.com/watch?v=NZ9IHVn3XVs

—–

PRINCE AVALANCHE

Prince Avalanche (2013), rež. David Gordon Green

Du vyrukai darbuojasi atokioje, gaisro nusiaubtoje vietovėje – žymi kelią, stato kelio ženklus ir pažįsta vienas kitą. Jaunesnis, vyresniojo mylimos merginos brolis, dar jaunas, tik ir laukia savaitgalio, kada galės ištrūkti į miestą ir pasiausti su merginomis. Rimtesnysis, primenantis Super Mario, rašo aistringus laiškus mylimajai, mokosi vokiečių kalbos ir mėgaujasi ramybe…

„Prince Avalanche“ yra 2012-aisiais „Scanoramą“ atidariusio filmo „Bet kuriuo keliu“ perdirbinys. Siužeto prasme nedaug nukrypstantis nuo originalo, tad nemačiusiems islandiškos juostos, pažiūrėti rekomenduotina. Mačiusieji nieko naujo ten neužčiuops. Amerikietiškoje versijoje galima pasigesti įtikinamumo ir visuma kiek nelimpa prie šiaurietiško scenarijaus atmosferos, bet juostos nuoširdumo trūkumu tikrai neapkaltinsi.

httpv://www.youtube.com/watch?v=gJGEu268KvI

Dar rodys:

Lapkričio 23 d., šeštadienis, 21.15 val., „Forum Cinemas Šiauliuose“, 5 salė, Šiauliai Įsigyti bilietą

—–

PRAEITIS

The Past / Le passé (2013), rež. Asghar Farhadi

Atrodo, kad iraniečių režieriui Farhadi labai patinka skrosti asmeninius žmonių santykius ir mėsinėti atsidūrusiuose ne itin maloniose situacijose.

„Praeitis“ prasideda moters ir vyro susitikimu oro uoste. Jie atrodo daugiau nei draugai, bet jau lyg ir mažiau nei vyras ir žmona. Pasirodo, Ahmad atskrido užbaigti skyrybų proceso su Marie, nors jei jau seniai kartu nebegyvena. Situacija paaštrėja, kai Ahmad sužino, jog Marie laukiasi kūdikio nuo kito vyro – Samiro, o pastarojo žmona guli komoje.

Farhadis filme analizuoja santykius, klausdamas, kas yra meilė, kaltė ir pavydas ir kiek ilgai mus persekioja praeitis. Filmas baigiasi, o klausimai lieka. Labai rekomenduotina juosta.

httpv://www.youtube.com/watch?v=p9d7X-ZAlak

Tekstas: Indrė Audenytė

Dar rodys:

Lapkričio 23 d., šeštadienis, 18.50 val., „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas Įsigyti bilietą
Lapkričio 23 d., šeštadienis, 18.30 val., „Forum Cinemas Šiauliuose“, 5 salė, Šiauliai Įsigyti bilietą

—–

KON-TIKI

Kon-Tiki (2012), rež. Joachim Rønning, Espen Sandberg.

Jau vaikystėje Tūras buvo užsispyręs. Labai. Todėl užaugęs tapo puikiu etnografu ir užsispyrusiu keliautoju Hejerdalu, plaustu perplaukusiu Ramųjį vandenyną.

Juostoje „Kon-tiki“ – keli Tūro šeimyninio gyvenimo epizodai, daug aistros atradimams ir kelionėms bei vienas didelis užmojis: medinis plaustas Ramiajame vandenyne.

Filmas neapkrauna smegenų sudėtingais siužeto vingiais, parodo keletą sudėtingesnių kelionės epizodų, o šiaip 100 dienų ant medinio plausto istorija nuvingiuoja gan smagiai. Įkvepiantis pagrindinis herojus Tūras ir visai neblogi vandenyno vaizdai bei keletas vykusių juokelių, kodėl vertėtų pamatyti pašėlusio norvego nuotykius. Tiesa, mėgstantiems rimtesnius filmus, galbūt „Kon-tiki“ nebus labai žavinti juosta.

httpv://www.youtube.com/watch?v=97XrASFPhF0

Tekstas: Indrė Audenytė

—–

VISKAS, KĄ DAROM DĖL MEILĖS

Kaikella rakkaudella / Things We Do for Love (2013), rež. Matti Ijäs

Štai! Pagaliau tas filmas, dėl kokių myliu ir kasmet laukiu Scanoramos. Skandinaviškas iki panagių. Nuo vaizdų ir siužeto iki atmosferos ir dialogų. Ir nė velnio neįkertu, kodėl ne šis pasirinktas „forumo” atidarymui. Būtų tikęs daug labiau nei eksperimentinis „Belvilio kūdikis”.

Suomiškai tragikomišku humoru pagardinta puiki juosta rodo gan keistokus, neįprastus žmones, suvestus jausmų ir kraujo ryšių į vieną gyvenimą. Ant pečių suoliuką velkantis geraširdis fotografas, iš kalėjimo grįžęs vyras, šio brolis, angare nakčiai užrakinantis savo sūnų, nepilnametė pokerio mėgėja, šios motina, dėl kurios minėtas vyriškis, buvęs jos vyras, pateko į kalėjimą.

Buitinės gyvenimiškos temos, kasdienės mažų miestelių, paprastų žmonių situacijos – kaip paporino po filmo jame vaidinęs Tommi Korpela, Suomijoje jos, situacijos, kai dėl meilės prisigėrę suomiai mojuoja peiliais, nėra retos – realybė ir paprastos svajonės, keliai ir takeliai šviesesnio rytojaus link. Vieni su meile, kiti dėl pinigų, vieni sunkesni, kiti trumpesni. Bėgimas nuo vienatvės. Su suoliuku. Ant kurio yra vietos tik tau ir mylimam žmogui.

Viduje šilta ir gera po tokių šiaurietiškų filmų palieka. Norisi mylėti ir niekada nenustoti. Jei patinka toks jausmas, pažiūrėkite „Viskas, ką darom dėl meilės”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=phTceEoJA1w

—–

TYRAS GYVENIMAS

Uskyld / All That Matters is Past (2012), rež. Sara Johnsen

Miške guli du vyrų lavonai ir viena leisgyvė moteris. Juos netyčia atranda prašalaitis. Kraupią nužudymo bylą imasi tirti viena policininkė. Paaiškėja, kad žuvusieji – broliai, o moteris – jų abiejų meilės objektas. Janę broliai sutiko dar vaikystėje ir nuo tada prasidėjo jų nesantaika. Janė ir Viljamas mylėjo vienas kitą, o neįgalus Riudas aktyviai ėmėsi šių santykių destrukcijos.

Netikėtas filmas, prisodrintas ir labai gražiai nušlifuotos estetikos, ir kraupokų vaizdų. Režisierė Johnsen prasitarė, kad jausmus norėjo pavaizduoti kaip gamtos jėgas. Ir jai pavyko: stichiški, galingi jausmai istoriją paverčia kiek neįtikinama, skaudžia vienos moters ir dviejų vyrų istorija. Pats pasakojamas vyniojamas mažais žingsneliais grįžtant į praeitį ir žvelgiant į vis groteskiškesnius pavidalus įgaunančius Riudo veiksmus ir ne visuomet atlaikyti pajėgsiančius Janę ir Viljamą.

Tiks pasiilgusiems kiek šizovų, skaudžių meilės istorijų.

Tekstas: Indrė Audenytė

httpv://www.youtube.com/watch?v=wKO8snm_9O8

—–

DEGANTIS KRŪMAS

Burning Bush/ Horící ker (2013), rež. Agnieszka Holland

Visi, einantys į lenkų režisierės keturių valandų filmą apie čekiškąjį Romą Kalantą- Janą Palachą, galvojo – ar ištversim keturias valandas? Dauguma ištvėrė ir kaži, ar buvo bent vienas, kuris nuoširdžiai gailėjosi užsukęs pasižiūrėti trijų dalių serialo apie vardan protesto save gyvu deglu pavertusį vos 21 metų vaikiną.

Režisierė Holland subtiliai, tačiau negailėdama aštrių akcentų, konstruoja 1970-ųjų Čekoslovakijos atmosferą. Žmogiškumo nelikę itin daug: net dešimt metų pažįstamas žmogus per vieną dieną gali virsti priešu. Sociumas įbaugintas, juo moka manipuliuoti sovietai, šlykščiais būdais kovodami prieš visus, kurie nors kiek nepatogūs sistemai. Būtent nepatogius sistemai Holland ir rodo: maištaujančius studentus, Palachus, apsisprendusius paduoti į teismą sovietų pareigūnus, apšmeižusius Janą spaudoje. Jano brolį ir mamą teisme atstovauja jauna ir ambicinga advokatė Dagmar. Rizikuodama šeimos gerove, ji ryžtasi lįsti į žaidimą su sistema, kur nugalėtojas aiškus iš anksto. Bet kaip kitaip pasitikrinsi, kiek dar tavyje žmogiškumo?

Taigi apie Holland darbą galima pasakyti tik gerai arba nieko: meistriškai sukonstruotas filmas, puikiai išjausta ir rekonstruota Prahos sovietinė realybė. Abejojantiems, ar verta – netgi keturios valandos gero kino neužtrunka.

Tekstas: Indrė Audenytė

httpv://www.youtube.com/watch?v=ZlvshoNsY7g

Dar rodys:

Lapkričio 21 d., ketvirtadienis, 14.00 val., „Forum Cinemas Kaune“, 4 salė, Kaunas Įsigyti bilietą

—–

ŽUDYMO AKTAS

The Act of Killing (2012), rež. Joshua Oppenheimer, Christine Cynn, anonimas

1965-1966 Indonezijoje vyko masinis komunistų, jiems prijaučiančių ir šiaip „besimaišančiųjų” politikoje ar versle genocidas. Budeliai tapo tautos didvyriais. Kelis tokius atkasė Europos režisieriai ir pasiūlė jiems dalyvauti atkuriamosios dokumentikos filme (miuzikle) apie tuos laikus. Gangsteriai mielai sutiko ir ėmė pasakoti, kur ir kaip žudė, patenkinti pozavo praėjusių įvykių inscenizacijose. Tai gimė „Žudymo aktas”, kurio vienas režisierių dėl suprantamų priežasčių panoro likti įvardytas Anonimu.

Sukrečiantis filmas. Groteskiškas lyg Sruogos „Dievų miškas”. Norisi manyti, kad kūrėjai tyčiojasi iš žiūrovo, bet deja deja.

Neįsivaizduoju, kokios mintys turi būti pas žmogų galvoje, kad žiūrėdamas dabartinę demonstraciją kaip viela smaugdavo žmones, atkreipia dėmesį tik į tai, kad vaizde jo baltos kelnės neatitinka tikrovės?

Budeliai atsako ir į klausimą, kodėl jaučiasi ramūs, kodėl nebijo kerštaujančių nužudytojų palikuonių. Ogi, tokių nepaliko. Ir šypsosi. Ir pasakoja, kad niekada nesijautė ir nesijaučia kaltais, nesapnuoja košmarų, nekankina depresija. Jie darė gerą darbą.

Kraupu.

Nežinau ar dėl to dauguma paliko seansą nesulaukę pabaigos, ar dėl to, kad turėjo klaidingus lūkesčius, susivilioję žaviai spalvingu plakatu, ar dėl to, kad jau pirmoji filmo pusė atskleidė visą esmę. Vėliau tik sukamos tos pačios frazės ir bandoma įspūdį sutirštinti. Mano manymu, tirštumo pakanka nuo pat pradžios. Sulaukti budelių ašarų ar titrų sudarytų iš vieno žodžio visai nebūtina. Įspūdžių turėtų pakakti ilgam ir neišlaikius iki pabaigos, nors drąsiems siūlyčiau išlaukti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=SD5oMxbMcHM

—–

RAJONAS

Northwest / Nordvest (2013), rež. Michael Noer

Daniška kriminalinė drama apie pavojingiausią Kopenhagos rajoną, kur verda reketininkų, narkotikų prekeivių, sutenerių ir kitokio plauko nusikaltėlių gyvenimas. Čia gyvena ir aštuoniolikmetis vagišius Kasperas, kuris netikėtai tampa dviejų rajono gaujų karo priežastimi. Tame kare jam taip pat reikia išbandyti ginklo svorį.

„Rajono” gijos susiveda į kulminaciją, kurioje žiūrovas svarsto, ar Kasperas nuspaus gaiduką ar ne. Scena įtaigi ir realistiška. Kaip ir visas filmas, alsuojantis dokumentikos dvasia, tačiau visumoje tokių filmų nemėgstu. Jie nieko man nesako, neduoda, nepalieka. Galbūt danams „Rajonas” – arčiau namų, aktualesnis jų gyvenimams, labiau pažįstamas, todėl labiau suprantamas. Man šis filmas bėgo nuobodžiai, prailgo ir visi tie „Rajono” kriminaliniai motyvai jau n kartų atrodė matyti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=jqgyztUTZlU

Dar rodys:

Lapkričio 22 d., penktadienis, 21.00 val., „Forum Cinemas Kaune“, 4 salė, Kaunas Įsigyti bilietą

—–

KELIONĖ Į PASAULIO PABAIGĄ

The Expedition to the End of the World/ Ekspeditionen til verdens ende (2013), rež. Daniel Dencik

Šalti dokumentiniai-filosofiniai nuotykiai. Dešimt žmonių, mokslininkai bei menininkai, leidžiasi tyrinėti paskutinių baltų žemėlapio dėmių, kurios atsivėrė ištirpus Grenlandijos ledynams. Komanda laivu leidžiasi ten, kur žmogaus koja dar nebuvo įžengusi. Pro šalį slenka atšiaurios uolos, ledo lytys – tirpstančių ledkalnių likučiai. Menininkai piešia, fotografuoja, filosofuoja apie gyvenimo prasmę, mokslininkai ieško neatrastų rūšių, daro gręžinius, dalinasi savu gyvenimo prasmės suvokimu.

Visgi ne visai to tikėjausi iš šio filmo. Anonsas žadėjo bent šiokių tokių žinių, informacijos, „baltų dėmių” tyrinėjimo rezultatų ir panašiai. O ši Denciko juosta ir operatoriaus kamera labiau koncentravosi į ekspedicijos dalyvius, jų pasaulėvoką, asmeninius įspūdžius. Taip sakant, norėjosi pasaulio, o rodė keliautojus. Bet nenuneigsiu, kad rodomo pasaulio kadrai (kiek jų tebuvo) suteikė keistai raminantį jausmą, o filosofinės šnekos privertė persvarstyti savas vertybes.

httpv://www.youtube.com/watch?v=PeGO13kN5Ts

—–

BORGMANAS

Borgman (2013), rež. Alex van Warmerdam

Alexas van Warmerdamas – vienas mylimiausių mano režisierių. Besąlygiškai. Nuo pat „Abelio” iki naujausiojo „Borgmano”. Žinoma, toks kinas ne kiekvienam, tad vargiai naujoji juosta pateks į siūlomų Oskarų trumpąjį sąrašą. Bet tai nieko nekeičia.

„Borgmanas”, kaip teko girdėti iš paliekančiųjų salę po seanso, yra visiška šyza. Kur nebus. Ne kasdien susiduri su situacija, kai į duris paskambina benamis ir sako „man reikia nusimaudyti, aš purvinas”. O toliau dar gražiau: valkata teigia, kad tavo žmona anksčiau meiliai juo rūpinosi ne vieną savaitę. Ir kaip tokiam netrenkti į snukį?

Žodžiu, provokacijos, absurdas, tragikomiškumas, neįprastumai liejasi per kraštus, o iš viso to gimsta keistas, fantastiškais „X failų” momentais apie kažkieno valdomus žmones prisodrintas pasakojimas. Nuobodžiauti žiūrovui nėra kada. Tik retas susimąsto, kad po kitonišku Alexo neįtikėtinos istorijos paviršiumi slypi gili alegorija. Apie pykčio ištakas. Apie patrauklią blogio išvaizdą. Apie žmogiškas silpnybes, psichologinę seksualumo jėgą, supamo gerbūvio trapumą ir iškreiptą suvokimą. Apie pavyzdinę šeimą, iš kurios nėra ko pasimokyti… Senos temos, tačiau tik šis olandas geba jas taip originaliai pateikti.

Primygtinai siūlau išbandyti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=_h6SRrn7NA0

—–

VAIKO POZICIJA

Child’s Pose/ Poziţia copilului (2013), rež. Călin Peter Netzer

Rumunija pasirinko pristatyti šį filmą Oskarui ir, sakyčiau, neprašovė. Rimtas, jaudinantis, gilus, dramatiškas filmas.

Režisūrine prasme tai menkas stebuklas: lakstanti ir akis varginanti kamera primena praeito amžiaus Dogmos manifestininkus, tačiau, įsijautęs į istoriją, greit nustoji sekti kameros šokį ir imi gyventi rodoma istorija, kuri, greičiausiai, dėl postsovietinės atmosferos, atrodo artima ir pažįstama.

Savo gyvenimą bandantis kurti apie trisdešimties Barbu viršija greitį ir mirtinai partrenkia paauglį. Vyrukui gresia nuo 3 iki 15 metų kalėjimo, tačiau jis – vienturtis, turtingos, turinčios ryšių, tačiau tebemanančios, kad sūnus turi gyventi pagal jos kurpiamą scenarijų, motinos sūnus. Motina nedelsdama perima situaciją į savo rankas ir prieš žiūrovo akis skleidžiasi realistiška psichologinė drama.

Žiūri ir galvoji, kaip elgtumeis pats, ką padarytum dėl savo vaiko, patekusio į analogišką situaciją (gi informacija apie eismo įvykius nė dienai nedingsta iš svarbiausių dienos naujienų), ar pasinaudotum prieš nukentėjusiuosius pranašesne finansine padėtimi, ar imtumeisi korupcinių priemonių, ar išdrįstum susitikti ir pažvelgti į akis partrenkto vaiko tėvams? Pastaroji, finalinė scena ypač stipri, realistiška ir sukrečianti.

Tikrai verta pamatyti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=k_ZyAfYlmeU

—–

JAUNA IR GRAŽI

Young & Beautiful/ Jeune & jolie (2013), rež. François Ozon

Ne pačios geriausios formos lietuvių žinomo ir mylimo prancūzo kūrinys.

Apie septyniolikametę, kurios seksualumas prabunda kiek iškreipta prostitucijos su pagyvenusiais vyriškiais forma. Vasariški pajūrio vaizdai, skaudi pirmoji sueitis, gundanti, seksuali, jaunas Angelina Jolie ir Brigitte Bardot primenanti Marine Vacth bei Françoise Hardy muzika. Tokia įžanga žada įdomumą ir intrigą, leidžiančią tikėtis kažko panašaus į Ozono provokuojančią juostą „Lašai ant įkaitusio akmens”, tačiau ilgainiui pavargsti žiūrėti į šabloniškas lengvai komiškas, lolitiškas scenas.

Filmas į pabaigą atsigauna, paima greitesnį tempą, įpučia naujų siužetinių vėjų, tačiau ir baigiasi ten, kur norėtųsi tik įpusėjimo. Taip ir lieki su titrais ir gražia muzika mąstydamas, kad visumoje „Jauna ir graži” atsiduoda paviršutiniškumu ir tuštumu. Ir vėl ne pirmą per seansą kartą pagalvoji, kad verčiau jau dar kartą pažiūrėti labiau estetišką ir gilesnę „Miegančiąją gražuolę”.

Beje, „Jauna ir graži” bus rodoma ir po festivalio, tai plėšytis pamatyti dabar neverta.

httpv://www.youtube.com/watch?v=IzSJ5mijWyA

Dar rodys:

Lapkričio 24 d., sekmadienis, 17.00 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas Įsigyti bilietą
Lapkričio 24 d., sekmadienis, 16.15 val. „Forum Cinemas Šiauliuose“, 5 salė, Šiauliai Įsigyti bilietą

—–

BELVILIO KŪDIKIS

Belleville Baby (2013) rež. Mia Engberg

Keistas filmas pasirinktas festivalio atidarymui. Visiškai kitoks nei pernai. Spėlioju, ką tai galėtų reikšti? Kad ši Scanorama bus labiau niūresnė, rudeniškesnė, liūdnesnė, mažiau skandinaviška, labiau linkusi į rimtesnį, eksperimentinį kiną? Bent tokios mintys sukosi po „Belvilio kūdikio”, kuris ir pradžiugino, ir nuliūdino.

Juostos siužetas paprastas: pora, vyras ir moteris, buvę mylimieji prieš dešimt metų netikėtai išsiskyrė, o šiandien jis lyg perkūnas iš giedro dangaus paskambina jai. Ir prašo papasakoti apie jį, apie juos, apie prisiminimus, kurie liko. Ir ji pasakoja. Pasakoja užkadriniu balsu. Taip pat nematomai atsiliepia, praeities bei dabarties detales žiūrovui porina jis.

Taip atsiminimas po atsiminimo dėliojasi judviejų istorija. Graži, tragiška, gyvenimiška, reali, jautri, literatūriškai turtinga. Taip, taip, literatūriškai. Ne kinematografiškai. Jeigu ne būtinybė skaityti titrus, būtų galima užsimerkti ir tiesiog klausytis kaip radijo pjesės. Kaip Air ir Alessandro Baricco „City Reading”.

Išplaukę, sendinti vaizdai, nuotraukos ekrane, nors ir daugiau mažiau susiję su dialogais, nevaidina čia didelio vaidmens – priduoda atsiminimams spalvų, geografinės identifikacijos, tačiau vizualinė visuma panaši į meninę instaliaciją, kokią galima pamatyti užklydus į ŠMC’ą. Taigi, „Belvilio kūdikį” galima vadinti šiuolaikinio meno kūriniu, tačiau vargiai „Belvilio kūdikį” pavadinčiau šiuolaikinio kino meno šedevru. Juolab, kad Derekas Jarmanas juostoje „Blue” rodydamas tik žydrą ekraną, sakyčiau, dar toliau nužengė prieš dvidešimt metų.

Režisierė Mia Engberg pati neslepia, kad tai eksperimentinės formos kinas, kuriam nereikia lipinti jokių etikečių. Ypač žanro. Nereikia bandyti priskirti jo prie dokumentinio ar meninio kino. Tai tiesiog meno kūrinys, kuris vieniems atrodo per daug snobiškas, kitiems – jautri ir asmeniška drama. Pastarojo fakto tikrai negalima nuneigti. Akivaizdu, kad dialogais grįsta istorija nėra laužta iš piršto. Ir tai veža visą filmą. Vietomis kiek per daug saldžiai sentimentalizuota, tačiau ne romantizuota istorija skleidžiasi prieš žiūrovą/skaitytoją/klausytoją be jokių užuolankų, be nutylėjimų, liejasi iš širdies gelmių, su visa neapykanta, skausmu ir meile. O tai jaudina ir lieka tavyje po filmo. Tai verta patirti ir išsinešti iš „Belvilio kūdikio”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=i7fBZa-WsPo

Scanorama 2012 sostinėje jau baigėsi. Buvo smagu (iš pradžių) ir varginančiai (link pabaigos). Smagu, kad iš viso vyksta tokie re(n)giniai, plečiantys akiratį, remiantys ir vietinį kiną, puikiai organizuoti ir su Arlickaitės žodžiu prieš filmus. O nuovargis ima jaustis antros savaitės pabaigoje, nes filmų festivals atveža tikrai daug – per daug. Fiziškai pamatyti visus neįmanoma, o ir atsirinkti nėra taip paprasta. Juolab, kai šiaurietiškos krypties kino Scanoramoje vis mažiau: pernai – 22, šiemet – 18. Lieka apgailestauti ir pripažinti, jog festivalis praranda savo veidą. O taip norėjosi šiemet išmainyti kelias europietiškas juostas į, pavyzdžiui, naujausius Susanne Bier ar Petter Næss darbus. Bet yra kaip yra.

Lieka dar sudėti paskutinius asmeninius prioritetus, kurie be jokio eiliškumo būtų tokie: „Palaužti” (už viską), „Šventieji motorai” (už sukeltą norą žiūrėti dar kartą), „Kibirkščiavimas” (už smagumą), „Bet kuriuo keliu” (už lengvą šiaurietiškumą), „Laužyti garsą” (už dokumentikos ir meno sintezę). Bet liko dar nematytų filmų, po kurių – kaip ten festivalio šūkis buvo – viskas gali apsiversti.

ŠVENTIEJI MOTORAI

(Holy Motors), 2012, rež. Leos Carax

Scanoramą šiemet užbaigiau su retai savo kinematografinį meną pristatančiu prancūzu Carax ir jo „Šventaisiais motorais”, kuris sėkmingai galėtų būti laikomi Jim’o Jarmusch’o „The Limits of Control” tęsiniu. Toliau skaityti [dienoraštis:] SCANORAMA 2012 →

Išskirtiniai Europos kultūros sostinės metams skirti renginiai, klasika ir modernybė, šiaurietiškos dimensijos lygmenys, tradicijos ir naujovės – tokios gairės suformavo šių metų „Scanoramos“ programinius pamatus. Trylika naujų ir laiko išbandytų programų padės žiūrovams aprėpti ryškiausias kino naujoves, tradicijų ir inovacijų sąsajas, suvokti šiuolaikinio Europos kino proceso dėmenis.

Norėčiau pasidžiaugti, kad galėsime Jums parodyti ryškių kino asmenybių filmus, ne tik pripažintų ir gyvais klasikais tituluojamų režisierių (Larsas von Trieras, Andrzejus Wajda, Janas Troellis, Kenas Loachas ir kt.) kūrinius, bet ir būsimųjų klasikų juostas. Europos kino forumas „Scanorama“ – tai atradimų festivalis. Ne tik populiarūs ir žinomi filmai, bet ir naujos pavardės, nauji kūriniai, naujos idėjos, nauja stilistika, galimybė atrasti tai, ko neparodys niekas kitas, nes kiekvieno festivalio veidas – tai jo rodomi filmai. Dar nei vienais metais „Scanoramoje“ nebuvo tiek daug naujų filmų iš visos Europos. Toliau skaityti Gražina Arlickaitė apie SCANORAMA 2009. →