Sometimes I think I’ve felt everything I’m gonna feel.
Ne filmo laimėtas „Auksinis gaublys“ ar šūsnis „Oskarų“ bei kitų nominacijų paskatino dviems valandoms prisilipdyti prie ekrano, o pakumpusi niekad nenuviliančio aktoriaus Joaquino Phoenixo figūra. Atrodo, jam sekasi įkūnyti bet kokį personažą – nuo dainininko Johnny Casho („Walk the line“) iki kreivoko karo veterano („The Master“). Naujausiame režisieriaus Spike Jonze filme „Her“ Joaquino Phoenixo kūnas ir Scarlett Johansson balsas sukuria pagrindinę personažų porą: užsisklendėlį laiškų kūrėją Theodore Twombly ir dirbtinio intelekto operacinę sistemą, pasivadinusią Samantha.
„Her“ nukelia į netolimą ateitį Los Andžele, kur technologijos tapo neatsiejama žmonių gyvenimo dalimi: visur integruotos operacinės sistemos padeda išrinkti sukneles dukterėčioms ar atrašinėti į elektroninius laiškus bei patenkinti kitokius kasdieninius poreikius. Tokio didmiesčio fone natūraliai iškyla vienišiaus Theodore Twombly figūra: skaudžiai skyrybas išgyvenantis vyras bendrauja tik su vienu kolega ir su kaimynų pora – šviesiaplauke garbane Amy (Amy Adams) ir jos vyru Charles’u (Matt Letscher). Atsitiktinai Theodore gyvenime atsiranda Samantha – dirbtinio intelekto operacinė sistema, kuri išmoko vyrą nebegniaužti jausmų (o juk jis turi puikų emocinį intelektą, nes darbe jį už puikius laiškus nuolat giria kolega), pajusti pasaulį iš naujo.
Tad visas juostos veiksmas sukasi pamautas ant paradoksalaus ryšio: kompiuteris (Samantha nėra užprogramuota mylėti, bet visgi įsimyli Twombly) moko žmogų jausti. Ir tik vienintelei Theodoro buvusiai žmonai šis santykis atrodo, švelniai tariant, keistas: „He couldn’t deal with me, tried to put me on Prozac and now he’s in love with his laptop“. O Theodorui operacinė sistema padeda sugrįžti į gyvenimą: keliauti, mėgautis saule paplūdimyje, mylėti(s). Tačiau jei Samantha Twombly pasako kaip jam džiaugtis, visgi motyvacija gyventi išgirstama ne iš bekūnio kompiuterio, bet iš mirtingos sielos – Twombly bičiulė Amy sako: We`re only here briefly. And while I am here, I want to allow myself joy.
O pamilti pasaulį ir džiaugtis Theodore neturėtų būti labai sunku: juk filme tiek daug šviesos, minkštų spalvų, švelnios muzikos. Spike Jonze kuriamas technologijų prisodrintas didmiestis nepasidengia pilkuma, o greičiau sušvyti maloniomis spalvomis. Ypač šviesus ir jaukus Theodoro butas: jo erdvumas ir šviesa šiek tiek kontrastuoja su melancholiška savininko figūra. Twombly liūdnumą maskuoja tik romantiški ūsai, iš po storastiklių akinių pilkuojančios akys ir šiltų spalvų drabužiai.
Juosta kutena kone visus žiūrovo pojūčius: pradedant spalvų harmonija, baigiant neįkyriu, subtiliu garso takeliu ir seksualiai pakimusiu Scarlett balsu. Filme yra ir keletas malonių juokų, komiškų scenų. Tikriausiai dėl malonios estetikos pagrindinio personažo vienišumas tampa nebe toks skaudus. O ir filmo pabaiga nuteikia optimistiškai – reikia tikėtis, kad Twombly išmoko visas pamokas.
Režisierių Jonze (pamėgtas po „Adaptation“ ir „Being John Malkovich“) juostoje domina visgi ne technologijos (net jei operacinės sistemos gali būti sėkmingi gyvų žmonių pakaitalai) ar kaip jos veikia mus, o žmonių intymūs ryšiai. Kad ir kaip bebūtų, visi filmai juk yra apie meilę (net jei apsimeta kitokiais). Filmo žinutė yra paprasta, netgi tiesmuka ir jau daug kartų girdėta: mes nė vienas nemokame gyventi be kito. Ir Theodore Twombly personažas mums tai dar kartą primena.
httpv://www.youtube.com/watch?v=hTzCSDOM0JQ