Norėdamas parašyti nors kažką, apsiribosiu įspūdžiais iš konkursinės programos, kurią būdamas vienu iš trijų žiuri narių, tiesiog privalėsiu pažiūrėti. Visa kita – komentaruose. Tiesa, jeigu anksčiau to nedarydavau, tai dabar tiesiog privalau – žemiau pateikiami įspūdžiai yra mano asmeninė, o ne visos komisijos nuomonė.

Dingęs be žinios (Rež. Анна Фенченко)

Nežinau ko galima tikėtis perskaičius filmo aprašymą „Šeršeliafam” puslapyje, bet faktas, jog jame tiesos tiek pat, kiek teiginyje, jog juosta „Baltas kaspinas” yra apie gyvenimą Vokietijos kaimelyje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Tiesa, faktiškai viskas taip ir prasideda – pilietis A sutinka stotyje kaimynės sūnų, kuris, vėliau paaiškėja, jau mėnuo, kaip pabėgęs iš namų, iš kurio gauna laišką su prašymu perduoti jį motinai. Perdavęs sulaukia policijos vizito, nes kaimynė jį paskundė, kaip galbūt susijusį su sūnaus dingimu. Čia baigiasi filmo aprašymas ir prasideda pats filmas. Situacija virstanti į „be kaltės kaltas” praranda šiek tiek smagumo, kai pagalvoji, jog šalyje, kurioje vyksta veiksmas, tai jau ne humoras, bet gyvenimo realybė. Tai viena filmo istorijos pusė – kaip niekuo nenusikaltęs pilietis tampa ieškomiausiu policijos žmogumi. Kita, kaip sako pati režisierė, ir daug gilesnė, yra žmogus, kuris mano, jog kontroliuoja savo gyvenimą besivadovaudamas principu „aš nesikišu į tai, kas vyksta pasaulyje ir pasaulis nesikiša į mano gyvenimą”. Deja, vos tik jam grįžus iš pasaulio į savo saugius namus, pasaulis įsikišą ir faktiškai tiesiogine prasme sugriauna viską, ką jis turėjo. Tu neegzistuoji pats sau, lyg bando pasakyti režisierė. Absurdas, siurealizmo momentai lydi pasakojimą iki paskutinių akimirkų, kai pasirodo eilutės iš Kafkos kūrybos. Nesuteikia jos kinomaniško orgazmo, o ir visas filmas smarkiai prašosi kiek kitokios dinamikos (kažko panašaus į „Smulkus buržuazijos žavesys”), vaidybos (nors tokio stiliaus filme sunku suprast – gal tokios, kiek išdvėsusios, ir pageidavo režisierė), bet kai pagalvoji ar liks „Dingę be žinios” galvoje po festivalio, beveik neabejoji – liks.

Dar rodys šiandien, trečiadienį – 21.15 Toliau skaityti Šeršėliafam2010: mažas konkursinis dienoraštis. →

Šiemet tarptautinis moterų kino festivalis „Šeršėliafam” turi stiprų pagrindą startui – vargu bau ar 2009 metais už režisūrą kine kas gavo daugiau apdovanojimų negu Kathryn Bigelow (už „Išminuotojų būrį”). Moteris, jeigu nesupratot, ką turiu omenyje. Ir nors „Išminuotojų būrio” nėra festivalio programoje (jį be problemų galėjot pamatyt „Pasakoje”), naujų ir pripažintų moteriškų vardų artimiausią savaitę netruks. Kadangi būsiu konkursinės programos vertinimo žiuri, pasistengsiu brūkštelt apie pamatytus filmus (nori, nenori – teks juos pamatyt) iš kurių jau iš anksto norisi rekomenduoti „Prekybos centro merginos“. Visa kita – skonio ir poreikių reikalas, tad tiesiog pasinagrinėkit programą ir… Susitiksim kine. Toliau skaityti Tarptautinis moterų kino festivalis Šeršėliafam 2010 [Pasaka, Balandžio 22-30 d.]. →