Emily Dickinson : „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“
Yra dar tų atpažinimo būdų. Tikrai yra. Ir nebūtinai poezija turi kūną sužvarbinti ar nurauti skalpą. Nieko blogo, jeigu eilės įkvėps gyvybės, šilumos ar atneš šypseną. Tik tokia samprata nebuvo būdinga Emily Dickinson ir tai stipriai jaučiasi jos kūryboje.
Emily Dickinson – XIX amžiaus pabaigoje (1830-1886) mažame Amerikos kaimelyje gyvenusi netekėjusi atsiskyrėlė. Nekokia dievobaiminga vienuolė, o namisėda senmergė, vėliau – tiesiog moteriškė, šeimininkaujanti tėvų namuose, aplinkinių vadinama ekscentriška, nors ši tik mėgo rengtis baltai ir sėdėti užsidarius. Ir rašyti laiškus seniems draugams, kurie ją buvo gyvai matę dar seniau. Ir rašyti eiles „į stalčių“. Daug eilių. Toliau skaityti EMILY DICKINSON „Pusiaudienio krantai” (The Banks Of Noon)