Kaip ir pirmąjį kartą, taip ir dabar, po antrojo Lietuvoje parodyto R.Castellucci’o spektaklio, galvoju kuo ir kaip čia teisingiau pradėti didelio susidomėjimo ir diskusijų Lietuvoje sulaukusio spektaklio „Pragaras“ įspūdžių aprašymą . Po apsilankymo ŠMC (Šiuolaikiniame meno centre), kur eksponuojama to pačio kūrėjo „Rojaus“ instaliacija, visai amą praradau ir netgi pasijaučiau savotiškai „išdurta“. Menas ir antimenas tuo pačiu metu, provokuoja ir stebina.
Prisipažinsiu, jog Dantės „Dieviškąją komediją“ skaičiau (kaip matyt ir daugelis kitų mirtingųjų) tik mokyklos suole. Žinau, kad šio kūrinio turinys sukasi apie pagrindinio herojaus kelionę per pragarą, skaistyklą į rojų pas savo mylimąją ir, kad galiausiai šį iš nuodėmingo kelio išgelbsti romėnų rašytojas Vergilijus, kurio dėka jaunajam poetui atsiveria Dangaus vartai.
Nežinau, ar labai svarbu buvo žinoti turinį, žiūrint Castellucci‘o interpretaciją, nes akivaizdu, kad iš originalo spektaklyje liko tik pragaras kaip spalva, kaip tonas, kaip emocija, kaip nuotaika, kaip jausmas, kuriuos norėjo mumyse pabudinti kūrėjas. Toliau skaityti Įspūdžiai: Romeo Castellucci iššūkis tradicijai