The Twilight Sad

Taigis, pristatau dar keletą praeitų metų popsiškosios muzikos albumų užvadinimu „geriausieji“. Kodėl mano geriausieji tokie labai jau visi saldūs, romantiški, popsiški ir tik šiek tiek indie, mažai rock, visiškai be metal? Ogi tokie buvo man 2009-ieji. Tokia ir muzika. Grožėkimės pagal abėcėlę:

Au Revoir Simone – Still Night, Still Light

Žinot, kai klausau patinkančios muzikos, ji veik visada būna darni. Ta prasme, man turi derėti muzika ir žodžiai, turi papildyti vienas kitą. Au Revoir Simone trečiasis albumas „Still Night, Still Light“ yra puikus to pavyzdys elektroniniame indie pop žanre. Tai, kas primena gražiausius Frou Frou, Ladytron, Camera Obscura momentus, kuriuos su kompiuteriniais vargonėliais galima be baimės leisti po bažnyčios skliautais. Taip, albumas kiek vienodas ir į pabaigą vietomis prailgsta, bet „Shadows“ ir „Another Likely Story“ yra grožio etalonas. Toliau skaityti G.eriausi 2009 metų albumai [pagal offca] →

Editors naujas albumas ne už kalnų. Ne, aš jo nelaukiu, bet šis pastebėjimas iškėlė klausimą, o ką gi veikia jųjų mokytojai – Interpol. O Interpol, paskelbę apie ketvirtojo albumo įrašus, dalyvauja kitose vietose: būgnininkas Sam Forgarino sudalyvavo projekte Magnetic Morning, kuris metų pradžioje išleido visai neblogą shoegaze‘inį albumą „A.M.“, o vokalistas Paul Banks, pasislėpęs už vardo Julian Plenti, padovanojo solinį albumą „Julian Plenti Is… Skyscraper“. Pastarasis įrašas susiklausė maloniai, lyg Interpol b-side‘ų rinkinukas, bet didelių emocijų nesukėlė: būtina pasilinksminti šėlstant pagal „Games For Days“ ir pasriūbaut pagal likusią lyriką ir tiek.

O dabar apie tai, kaip priėjau prie anųjų dvynių. Ogi beklausant The Twilight Sad paskutiniojo darbo „Forget the Night Ahead“. Pamenu jų 2007-ųjų „Fourteen Autumns And Fifteen Winters“, kuris pateko tarp mano metų „best of mp3 albumų“, tačiau tada tokių ryškių paralelių su Paul Banks‘o baritonu neįžvelgiau. Toliau skaityti THE TWILLIGHT SAD – Forget the Night Ahead [2009; Fat Cat] →