Po Jaroslavo Melniko naujausio romano „Tolima erdvė” (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008) likau susimąstęs. Apėmė dvejopas jausmas. Viskas taip melnikiškai genialu, internacionalu, filosofiška, psichologiška. Romano daugialypė sandara leidžia krūvą pastraipų, įterptas ištraukas iš „eilėraščių rinkinių”, sukurtojo pasaulio knygos „Neišnaudotų jausmų diapazonas” ištraukas, veikėjų dienoraščių eilutes ir dialogus analizuoti atskirai, nutolstant nuo siužetinio konteksto. Daug teksto galima naudoti vietoj straipsnių įvairiomis temomis: apie pasaulio suvokimo ribotumą, emocinį nevisavertiškumą, artumo, išorės, gėdos sąvokas, gyvenimo prasmę, pažinimą savęs ir supančio pasaulio, laisvę, meilę, gyvenimą, tiesą, žmonių valdymą… – senos, nuvalkiotos temos, perleistos per Melniko filosofiją, tampa neatpažįstamai aktualiomis ir artimomis, šiurpinančiomis savo nuogumu, lyg kas preparuotų tavo niekada neaplankytus pasąmonės užkaborius. Genialu, bet… „Tolimos erdvės” fantastinis, antiutopinės visuomenės pasaulis priminė A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir G.Orwello „1984-ieji“ istorijas. Dabar turime lietuviškąją antiutopiją, kurioje aklieji egzistuoja tik technonlogijų pagalba. Ar technologinė visuomenė tikrai tokia negatyvi? Kas verčia autorių šiandieninės demokratijos režime piešti tokius vaizdus? Kodėl romanas – metafora, o ne tiesiog fantastika arba esė? Šie ir kiti klausimai kirbėjo ir iškirbėjo į tokį trumpą internetinį interviu su JAROSLAVU MELNIKU apie romaną, fantastiką ir dar šį tą.

Kalbėdamas apie menininko dalyvavimą visuomenės gyvenime išreiškėte nenorą, kad Jus sektų, fotografuotų, filmuotų ir pan. Neneigiate, Toliau skaityti Interviu: JAROSLAVAS MELNIKAS apie romaną „Tolima erdvė”, fantastiką ir save →