Žymų Archyvai: trileris

DAN BROWN „Inferno“

“Inferno” – dar vienas Dano Browno simbolinis blynas su jau iš “Da Vinčio kodo”, “Angelų ir demonų” bei “Prarasto simbolio” pažįstamu Robertu Lengdonu, Harvardo universiteto simbologijos profesoriumi. Šįkart Lengdonas gelbėja pasaulį pasitelkęs Dantės “Inferno”, arbą “Pragarą”, “Dieviškosios komedijos” pirmosios dalies tekstą. Laksto profesorius po Florenciją, Veneciją ir trumpam šokteli į Stambulą, seka pasaulį sunaikinti siekiančio piktadario pėdsakais, kurie, kaip nebūtų keista, vien simboliais grįsti…

Žodžiu, šabloniškas Browno trileriukas, kurio nei vienu puslapiu netiki, tik verti puslapius ir karts nuo karto panaršai internete, kad pamatytum ar prisimintum tekste minimas įžymybes. Skaitant „Inferno“ eilinį kartą galima įsitikinti, kad tokioms knygoms – su intertekstualumu – būtinas hipertekstas ar bent iliustracijos, nuotraukos, kurios pakeltų knygos vertę bent informatyvumo lygmenyje. Taip pat pagelbėtų atsijoti fikciją nuo faktų, nes Browno tekstas persipina neaiškiu pramano ir realybės santykiu, tad visumą imi ir priskiri medui, pagadintam šaukštu deguto. Nors šiuo atveju, matyt, tiksliau būtų sakyti “deguto statinaitė su šaukštu medaus”. Medumi man pasirodė visi postringavimai apie žmonijos populiacijos besaikį didėjimą, kuris anksčiau ar vėliau pražudys ir planetą, ir pačią žmoniją; dialogai apie neigimą – žmogaus proto apsaugos mechanizmą, atmetantį bet kokią tikrovę, kurios sukelto streso nepakelia smegenys; mintys apie planetos lyderių ir eilinių žmonių abejingumą (nusigręžimą) žinioms apie tirpstantį arkties ledą ar biologinės rūšies išnykimą. Man džiugu, kad ir tokie popsistai kaip Brownas ima kalbėti apie šiuos dalykus.

Deja, minėta teorija, kaip ir puikiai romano siužetui tinkama mintis apie geranorišką savižudybę, buvo paliesta labai paviršutiniškai ir realių šaltinių, kuriais rėmėsi autorius rašydamas knygą nei knygos pabaigoje, nei išnašose nerasime. Brownas ne Michaelis Crichtonas ir net ne Ianas Flemingas, kurio Džeimsas Bondas daro gyvo žmogaus įspūdį. Browno Lengdonas ir kiti knygos veikėjai elgiasi ir mąsto holivudiniais šablonais, gelbėja pasaulį plikomis rankomis, stengiasi paveikti skaitytoją pigiais triukais, bet jam tai nepavyksta. Rašytojas geba prirankioti įdomių idėjų, faktų, prielaidų, interpretacijų, tačiau negeba to tinkamai sukomponuoti į visumą. Jis perkrauna romano siužetą, aplipina nereikalingomis atšakomis, personažais, kuriuos panaikinus romanas nieko neprarastų. Gal net liktų daugiau erdvės atsiskleisti charakteriams ir galima būtų labiau motyvuoti veikėjų poelgius. Pavyzdžiui, man visai neaišku, kam buvo reikalingas Lengdono atminties praradimas? Panašu, jog vien tam, kad galėtų „išmesti“ informaciją apie benzodiazepininius preparatus. Bet tai neveikia. Ir tokių “perpildinių” knyga tikrai nestokoja.

Jeigu “Da Vinčio kodas” dar pajėgė išjudinti vaizduotę ir leido įtikėti Browno išplėtota sąmokslo teorija, tai “Inferno”, net prifarširuota istorinių žinių, meno ir architektūros, superslaptų korporacijų, genijų su 208 IQ, fantastiškų virusų, naujausių technologijų ir bondiškų gaudynių scenų, nusirito iki juokingai silpno ir nuspėjamo „Meteorito“ („Deception Point“).

Vienareikšmiškai negaliu teigti, kad “Inferno” neverta skaityti ir tik tuščiai sugaišite laiką – tikėtina, kad šį tą naudingo sužinosite, gal net kils noras imtis „Dieviškosios komedijos“ teksto, tačiau trilerio žanre tikrai esti daug geresnių pasirinkimų. Pavyzdžiui, kad ir minėtas Crichtonas ar Frederickas Forsythas.

—–

Informacija apie knygą: [romanas] / Dan Brown ; iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas. – Kaunas : Jotema, [2013]. – 413, [2] p. – ISBN 978-9955-13-397-1 (įr.)

TOM CLANCY „Raudonojo Spalio“ medžioklė“

Karts nuo karto grįžtu prie lengvos literatūros, kurios puslapiai tirpte tirpsta. Ne visada kokybiškos, ne visada vertos rekomenduoti, tačiau tam tikro pramoginio peno smegenims duodančios. Tiesą sakant, jos ne tiek ir mažai mano gyvenime, tačiau šįkart rašau tik apie Tomą Clancy, kuris prieš keletą dienų (2013-10-01) paliko šią ašarų pakalnę, o mūsuose buvo ir tebėra linksniuojamas per menkai. Mūsų leidyklos, leidžiančios trilerius, sakyčiau, nepelnytai pamiršta šį skrupulingą amerikiečių autorių – turime vos pora knygų vertimų, iš kurių didesnį dėmesį reikėtų atkreipti į Clancy debiutinį romaną “Raudonojo Spalio” medžioklė”, kuriame pirmą kartą skaitytojas susitinka su ne vieno vėlesnio romano herojumi Džeku Rajanu.

Ne vienas prieš gerus dvidešimt metų, matyt, ir ekranizaciją yra regėję su Seanu Connery’iu ir Alecu Baldwinu, tačiau knyga, kurią (ot sutapimas) teko prieš keletą mėnesių baigti skaityti, lieka knyga, kurioje visko daug daugiau, giliau, detaliau ir įdomiau.

“Raudonojo Spalio” medžioklė” kiek gąsdina savo apimtimi, tačiau pradėjus skaityti apimties nesijaučia.

Romane aprašoma istorija vyksta Šaltojo karo metu: sovietų naujausias slaptas ginklas, superduper tylus atominis povandeninis laivas plaukia link Amerikos krantų. Laivui vadovauja Markas Ramijus, kuris mainais į laivą siekia sau ir įgulai JAV gauti politinį prieglobstį. Ne visi įgulos nariai tai žino, kaip ir amerikiečiai nežino Marko sumanymo. Amerikiečiams laivas, tiksliau, jo šleifas, atrodo pavojingas – gi link Amerikos krantų staiga strimgalviais leidosi ir visas sovietų karinis laivynas. Šaltojo karo šaltas status quo gali tuoj tuoj baigtis dideliu karščiu…

Toks, iš pirmo žvilgsnio, lyg ir nestebinantis siužetu trileris, tačiau visai tinkamas masalas lietuviškam skaitytojui gali būti tas faktas, kad vienas pagrindinių veikėjų, Markas Ramijus, yra lietuvis, kuris pirmuosiuose knygos puslapiuose nužudo “zampolitą” Ivaną Putiną. Skamba lyg iš pasakėčios. Gi lietuviai užsienio literatūroje retai vaidina pagrindinius teigiamus vaidmenis. Tad “Raudojo Spalio” medžioklę” reikia populiarinti ir vardan patriotizmo. Juokauju, žinoma, bet internetai rašo, kad Clancy galėjo įkvėpti reali istorija apie lietuvį Joną Pleškį (vėliau tapusį Jonas Plaskus; apie tai galima pasiskaityti ir lietuviškai pasirodžiusioje Marijonos Venslauskaitės Boyle knygoje “Laisvės beieškant: žmogus iš Raudonojo Spalio”). Nežinau, kiek paralelių tarp Clancy’io kūrinio siužeto ir realių įvykių, ar tai inspiravo Clancy Raimijų padaryti lietuviu, ar tikrai buvo panašios technologijos povandeninių laivų,- jei kam įdomu, pasidomėkite asmeniškai, tačiau autoriui negali nieko prikišti dėl kruopščiai dėstomų įvairiausių mašinų, laivų, lėktuvų, prietaisų, įrenginių techninių niuansų, veikimo principų, galimybių, paskirčių, kurie neatrodo iš piršto laužti. Technikos istorija besidomintiems tikrai bus įdomu. Net aš save ne kartą pagavau atominio povandeninio laivo inžinieriaus rolėje ir lindau į vikipediją žiūrėti, kaip ten kas su kuo sujungta.

Taigi, aibė technikos, špionažo užkulisių, daug karinių manevrų ir militarizo, daug nuolat intensyvėjančio veiksmo vietų, veikėjų, siužeto vingių, istoriškai tikros aistros, viltys ir siekiai – tobulas trilerio receptas, nenusileidžiantis Forsythui, Crichtonui ar Ludlumui.

Knyga į pabaigą kiek “atvėsta”, darosi daugiau mažiau nuspėjama, bet reikia suvokti, kad tai technotrilerio klasika, iš kurios ne vienas rašytojas ir scenaristas sėmėsi idėjų, perkeliamų į šiandieninius trilerius (tiek kino, tiek literatūros), kuriais nuolat maitinami žanro mėgėjai, todėl dauguma Clancy sumanymų gali atrodyti šabloniškais. Bet reikia nepamiršti, kad prie to šablono nemenkai nagus prikišo jau amžinatilsis Clancy.

Knyga: ROBERT LUDLUM „Bornas. Sunaikinta tapatybė“

Jis aukščiau įstatymo. Jis žemiau žvėries.

Dar vienas Roberto Ludlumo trileris lietuviškai. Šį kartą – Borno serijos pirmoji knyga.

Pats Ludlumas sukurpė apie Borną trilogiją, kurią po sėkmingos ekranizacijos toliau iki šiol eksploatuoja Eric Van Lustbader: 2010-aisiais turėtų pasirodyti jau penktasis šio rašytojo trilogijos tęsinys. Kaip bus su lietuviškaisiais vertiniais dar neaišku, bet greičiausiai ateitį koreguos komerciniai dalykai.

Smagu, kad trilerius „Obuolys“ pagaliau perkėlė į mažesnį formatą minkštais viršeliais. Dabar ir su savim pasiimti patogiau, ir rankos nepaskausta laikant knygą (skaitantieji storas sunkias plytas supras apie ką aš čia).

Kaip ten bebūtų šitą knygą reiktų pirma papliekti už pavadinimo vertimą, tiksliau – nevertimą, o nukopijavimą nuo netikslaus filmo vertimo. Toliau skaityti Knyga: ROBERT LUDLUM „Bornas. Sunaikinta tapatybė“

Knyga: ROBERT LUDLUM „Čanslerio rankraštis“

„Baimė nepripažįsta išankstinių nusistatymų, jai nekliudo jokie rasiniai barjerai. Štai kas slypi Huverio bylose. Tik baimė.“

Robert’as Ludlum’as yra tikrai garsus trilerių rašytojas. Tiksliau – buvo, nes prieš keletą metų, 2001-aisiais, paliko šią melo, šantažo ir sąmokslų pakalnę. Paliko ir keliasdešimt knygų, kurios sėkmingai ekranizuojamos: esamą Borno trilogiją tikriausiai žino kiekvienas kinomanas, o „Čanslerio rankraštis(The Chancellor Manuscript) dar tik statomas.

Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad leidykla „Obuolys“ kiek apsišaukė, nugarėlėje užrašiusi, kad pirmoji lietuviškai pristato Ludlum‘o kūrybą. Dar 1994-aisiais buvo lietuviškai išleistas „Metloko dokumentas“ (leidykla „Europa“). Jau tada galima buvo suprasti, kad Ludlum‘as trilerius moka rašyti. Šiam žanrui nereikia filosofinių išvedžiojimų, pasąmonės srauto technikos ir įmantraus literatūrinio audinio. Svarbu siužetas, greitas tempas, daug veiksmo, neįtikėtini sutapimai, kurie geriečiams padeda kovojant su blogiukais. Pas Ludlum‘ą šitos košės, įvilktos į detektyvinį rūbą, su kaupu, tad žanro mėgėjai nenusivils.

„Čanslerio rankraštis“, kaip ir priklauso rimtam trileriui, turi dokumentikos krislelį: pasakoja apie neišgalvoto asmens, Toliau skaityti Knyga: ROBERT LUDLUM „Čanslerio rankraštis“