Žymų Archyvai: Vaga

WILLIAM GOLDING „Musių valdovas“

Kažkas paporino, kad tą pačią knygą galima skaityti kas septyneri metai, bo tiek maksimaliai eilinėje smegeninėje išsilaiko perskaitytas tekstas. Aš sakyčiau, kad jau ir po septynių dienų įspūdis ima blankti, blėsti, dar vėliau ir siužetas kaži kur išskysta, tad po septynerių metų lieka (jei lieka) tik žinojimas, kad tą knygą kažkada skaitei ir atmintyje blaškosi kažkokie netvirti siužeto rėmai.

Pirmą kartą nobelisto William‘o Golding‘o „Musių valdovą“ („Lord Of The Flies“) skaičiau gal prieš keturiolika metelių, gražioje jaunystėje, o prisiminimai ne visai gražūs.

Į negyvenamąją salą kažkur vandenyno toliuose atominio karo metu nukrenta britų lėktuvas. Išsigelbėja vien vaikai – berniukai, skirtingi amžiumi, kūno sudėjimu, auklėjimu, patirtimi, jėga. Iš pradžių, Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Musių valdovas“

Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai“

Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.

Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas. Toliau skaityti Knyga: J.M. COETZEE „Maiklo K gyvenimas ir laikai“

Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys“

“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)

Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ („La Nausée“, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja – to nebus.

„Šleikštulys nepraėjo, ir nemanau, kad greitai praeitų; bet jis manęs nebevaldo, jis nebėra nei liga, nei trumpalaikis prasto ūpo priepuolis: tai aš pats.“ (210 p.)

Skaudi smegenims knyga, su kuria linkėčiau visiems susipažinti kuo vėliau: gali išmušti iš gilių gyvenimo vėžių, o gali į jas ir įstatyti. Tik įpusėjus kūrinį, norėjosi jį mesti negrįžtamai ir tuo pačiu kilo noras mėgdžioti pagrindinį romano herojų, Antuaną Rokanteną, norėjosi nebeapgaudinėti savęs informacinių technologijų sublimacijomis, o traukti į miestą, į gatves, pajausti tarpuvartes, skelbimų lentas, kavinių vitrinas, stebėti skubančius praeivius, patirti nuotykį. O, esant galimybei, įbrukti kiekvienam po „Šleikštulio“ egzempliorių ir skalambyti visa gerkle: „Ei, šita egzistencialistinės filosofijos Biblija atvers tau akis“. Toliau skaityti Knyga: JEAN-PAUL SARTRE „Šleikštulys“

[knyga:] JORIS-KARL HUYSMANS „Atvirkščiai“.

Velnias žino, nuo kelintų metų, bet „Vaga“ dar tebeleidžia knygų seriją, pavadintą „Pasaulinės literatūros biblioteka“. Nėra reikalo abejoti – tai rimčiausia lietuviškai išverstų knygų serija, kurios kiekvienas egzempliorius turi savo vertę. Dažnai daug didesnę už margais spalvotais viršeliais akį traukiančius leidinius.

Taigi, metai iš metų nesikeičiantis rudas kietas viršelis su aukso raidėmis ant knygos šono šįkart paslėpė Joris-Karl Huysmanso romaną „Atvirkščiai“ (A rebours). Jau klasika tapęs prancūzų prozininko kūrinys šiandien kažin ar apstulbins, bet tikrai sužavės kiekvieną, pasiilgusį intelektualaus skaitinio. Tiesa, eilinio intelektualumo, skaitant „Atvirkščiai“, gali nepakakti. Toliau skaityti [knyga:] JORIS-KARL HUYSMANS „Atvirkščiai“.