Kažkas paporino, kad tą pačią knygą galima skaityti kas septyneri metai, bo tiek maksimaliai eilinėje smegeninėje išsilaiko perskaitytas tekstas. Aš sakyčiau, kad jau ir po septynių dienų įspūdis ima blankti, blėsti, dar vėliau ir siužetas kaži kur išskysta, tad po septynerių metų lieka (jei lieka) tik žinojimas, kad tą knygą kažkada skaitei ir atmintyje blaškosi kažkokie netvirti siužeto rėmai.
Pirmą kartą nobelisto William‘o Golding‘o „Musių valdovą“ („Lord Of The Flies”) skaičiau gal prieš keturiolika metelių, gražioje jaunystėje, o prisiminimai ne visai gražūs.
Į negyvenamąją salą kažkur vandenyno toliuose atominio karo metu nukrenta britų lėktuvas. Išsigelbėja vien vaikai – berniukai, skirtingi amžiumi, kūno sudėjimu, auklėjimu, patirtimi, jėga. Iš pradžių, Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Musių valdovas”