Žymų Archyvai: VDFF

[dienoraštis:] VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS 2013

Šviežia silkė

rež. Leonard Retel Helmrich, Hetty Naaijkens-Retel Helmrich, Olandija, 2013 [Leonardo R. Helmricho retrospektyva]

Du žvejybiniai olandų laivai skrodžia vandenis, ieškodami, kur plaukioja riebiausios silkės. Aptikus gausesnius jų būrelius, pradedamas žvejybos procesas: ištrauktas žuvys reikia išdoroti, sufasuoti šaldytas, susudyti ir gabenti pirmojo laimikio paragauti nekantraujantiems tautiečiams. Kodėl tiek dėmesio silkei? Juk Olandijoje žvejyba yra sena tradicija ir tėvai moko šio amato paslapčių sūnus. Sekdamas laive dirbančių vyrų gyvenimą, R. Helmrichas kamerą patalpina netikėčiausiose vietose. Silkės kelias iki kasdieninio stalo vaizduojamas su žiūpsniu nepersūdytos estetikos. Galbūt todėl darbas apie tai, kaip olandai žvejoja silkes tampa ne nuobodžiai pilka dokumentika, bet atpalaiduojančia, prajuokinančia ir sudominančia juosta. Abejojantiems, ką vis dar verta pamatyti besibaigiančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, siūlyčiau bet kokį filmą iš Leonardo R. Helmricho retrospektyvos (dar vienas matytas to paties režisieriaus filmas – „Mėnulio pavidalas“ – taip pat nenuvylė).

httpv://youtu.be/QFtUKQqy2Ng

—–

Dviejų pamišimas

rež. Kim Hopkins, Vengrija, Didžioji Britanija, 2012. [Specialioji programa]

Juos tikrai verta išvadinti pamišėliais: anglai Helena ir Džonas, būdami jau nebe pirmos jaunystės, turėdami gausią šeimą (septynis vaikus, du šunis, katiną ir jūrų kiaulytes), nusprendžia už visus turimus pinigus nusipirkti milžinišką namą Jorke ir paversti jį viešbučiu. Penkis metus atkakli režisierė Kim Hopkins dokumentuoja Helenos ir Džono gyvenimo detales: ne tik būsimo viešbučio projektą, bet ir aršią kovą su kaimynais dėl kiemo, Kalėdų šventimą, vaikų išdaigas. Ir staiga atsėlina finansinė krizė…

101 minutė tikros istorijos, apie tai, kaip reikia siekti savų tikslų, net jei aplink koją kiša visi kenkėjai aplinkui.

httpv://youtu.be/CeXKNZsr_rE

—–

Čiopitulas gatvė

rež. Bill Ross, Turner Ross, JAV, 2012. [Pagrindinė programa]

Naujojo Orleano gatvėmis naktį slapinėja trys broliai ir šuo. Juos pasitinka marga Naujojo Orleano gatvės kompanija: muzikantai, fakyrai, prostitutės, nosį kutenantys kvapai, sklindantys iš restoranų ir picerijų, bei charizmatiški virtuvių šefai. Trys keliautojai siekia sugerti į save visus gatvės teikiamus malonumus, pamatyti ir pajausti naktinio gyvenimo skonį. Kita vertus, toks beprasmis paauglių bastymasis gatvėmis – dažno Amerikos paauglio kasdienybė, desperatiškas bėgimas į suaugusiųjų pasaulį.

Lengvas, neįpareigojantis filmas, kuriame šalia triukšmingos, gyvos gatvės vaizdų nuolatos įterpiami jauniausiojo brolio vaikiški prisipažinimai, apmąstymai.

httpv://youtu.be/GE82qSIcmI0

—–

Igruški

rež. Lina Lužytė, Lietuva, 2012. [Konkursinė programa]

Traukinius, atvykstančius į Žlobino miestą pasitinka ir išlydi minkštų žaislų plastmasiniai vyzdžiai. Juos pardavinėja miesto gyventojai, o perka – pro šalį pravažiuojantieji. Kai kuriems miesto pardavėjams žaisliniai liūtai, katinai ir kiškiai – vienintelis pajamų šaltinis. Režisierė Lina Lužytė dokumentuoja žaislus siuvančiųjų kasdienybę: žaislo detalių sukirpimą, kimšimą ir niūrų laukimą geležinkelių stotyje, kol smalsios pirkėjo akys susidundys. O kartu atsiskleidžia ir iš sovietmečio liūno dvidešimt vienerius metus negalinčių išsikapanoti žmonių gyvenimai: išgertuvės, skurdi buitis, ginčai. Deja, daugelyje situacijų nesunkiai galima atpažinti ir dabartinės Lietuvos kaimo užkulisius.

httpv://youtu.be/0YvfmGkxsdY

—–

Klajoklių žiema

rež. Manuel von Stürler, Šveicarija, 2012. [Pagrindinė programa]

Kai Carole sutiko Pascalį, suprato, kad kažkas jos gyvenime pasikeis. Ir štai – jiedu, žiema, 800 avių ir ilga kelionė Prancūzijos ir Šveicarijos pasieniu, ieškant po sniegu pasislėpusios žolės pėdsakų. Keturis mėnesius per apsnigtas pievas klajoklius ir avis lydi trys kantrūs asiliukai, ištikimi aviganiai ir besikeičiantis prancūziškas oras. Carole ir Pascalis veda avis per gatves ir pievas, lyg nuolatos balansuodami tarp gamtos ir kultūros. Veda pulsuodami vidine ramybe, natūraliai paklūsdami gamtos ritmui, išlaikydami harmoningą santykį su aplinka. Ir jiems vis padeda nepažįstami žmonės – triufeliais, arbata, karštu dušu. Ekrane rodoma klajoklių žiema tvinksi ramybe, jaukumu, priverčianti nusišypsoti ir staiga nustebti – lyg ir pačiam norėtųsi eiti kartu su jais.

Įtraukiantis filmas, viliojantis atsiplėšti nuo betoninės miesto rutinos ir paklajoti.

httpv://youtu.be/Yo7Zo09Jnzk

—–

Dokumentininkas

rež. Ivars Zviedris, Inese Kļava, Latvija, 2012. [Konkursinė programa]

Atrodo, nuo pirmo seanso radau savo konkursinės programos favoritą: tai 82 minučių trukmės juosta „Dokumentininkas“. Vieno atkaklaus latvių režisieriaus Ivario Zviedrio pastangomis atsiradusiame filme pasakojama apie nuošaliame Latvijos kampelyje gyvenančią stačiokę Intą, prižiūrinčią kapus ir nurodančią kelią po pelkes pabraidyti bei uogų su grybais prisirinkti norintiems užklydėliams.

Inta – itin ūmaus būdo moteriškė, kuri nenuilstamai veja Ivarą nuo savo namų slenksčio, nesileidžia filmuojama, kol pamažu Ivars ir jo kamera prisijaukina moterį. Filme matomas tiek atsiskyrėlės Intos sunkus ir vienišas gyvenimas, tiek ir Latvijos gamtos grožis, metų laikų kaita, ir kartu rodomas pats dokumentinio filmo kūrimo procesas. Kadre atsiduria ir pats režisierius, ir Latvijos užšalusios pelkės, tiek ir lakstymai su kamera nuo įniršusios filmo herojės, sniego kasimas ir intymūs Intos prisipažinimai. Ivars Zviedris tikrai jaučia herojus, moka juos užkalbinti ir tikriausiai todėl „Dokumentininkas“ – ryškus, jautrus, užkabinantis filmas. Juostai sodrumo suteikia ir nesuvaidintas Intos karštakošiškumas: jos keiksmažodžių tirados ir balso intonacijų dermė kino salėje nuolatos kėlė juoko pliūpsnius, tačiau jautresniam žiūrovui gali būti šiek tiek per daug keiksmažodžių per gan trumpą laiko tarpą.

Beje, filmą sumontavusi Inese Kļava po filmo seanso prasitarė, kad Ivars lanko Intą ir pasibaigus filmo kūrimui. Gražu, ypač turint omenyje, jog dauguma režisierių pamiršta savo herojus vos tik pabaigia filmą.

httpv://youtu.be/zHomBbQg0Qk

—–

Bulvių respublika

rež. Kätlin Kaganovitš, Estija, 2012. [Konkursinė programa]

Jauna Estijos režisierė Kätlin Kaganovitš susuko pusvalandžio trukmės juostą apie ambicingą vyrą Tarmo, kuris pasiryžo mažam Lanemeco miesteliui įpūsti gyvybės, senoje mokykloje įkurdamas muziejų, pavadinimu „Bulvių respublika“. Kodėl bulvių ir kodėl respublika? Pasirodo, estai po Pirmojo pasaulinio karo užaugindavo daugiausia bulvių vienam žmogui per metus ir todėl pelnė tokį titulą.

Filme fiksuojama, kaip Tarmo dirba, stengdamasis senam mokyklos pastatui naujos gyvybės, dalinasi idėjomis su bendraminčiais, atskleisdamas, ką numatyta veikti „Bulvių respublikos“ muziejuje. O sumanymai visai įdomūs, pavyzdžiui, lauke pastatyti seną vonią, ant sienos įrengti projektorių ir taip, smagiai įsitaisius, žiūrėti senus filmus. Deja, didelius Tarmo siekius „atsveria“ gana skeptiškas kaimo gyventojų požiūris į tokį projektą. Juolab, kad darbai muziejuje juda gana vangiai.

Sveikintina, kad režisierė atskleidė liūdnoką Estijos kaimų padėtį, kuomet vis daugiau žmonių išvyksta gyventi į didesnius miestus, o toks pavyzdys kaip Tarmo yra išimtis. Tačiau filme gan blausiai pristatomos „Bulvių respublikos“ muziejaus idėjos – nežinia, ar jų iki galo neišvystė pats Tarmo, ar Kätlin Kaganovitš buvo svarbiau pažaisti gaudant estetiškus kadrus ir tiesiog parodyti keletą epizodų iš Tarmo gyvenimo Lanemece. Bet kokiu atveju, norėjosi gilesnio ir kiek ilgesnio filmo, o dabar po seanso liko neišbaigtumo įspūdis.

—–

Pokalbiai rimtomis temomis

rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, 2012. [Konkursinė programa]

Giedrė Beinoriūtė moka dirbti su kamera: jos juostoje valandą laiko kameros akis jaukinasi įvairaus amžiaus vaikus ir paauglius. Aktyvūs, kuklūs ar užsisklendę vaikai su režisiere kalbasi apie savo gyvenimiškas patirtis: gimtadienių šventimą, pabėgimus iš namų, eilėraščių kūrimą ir daug kitų dalykų. Režisierės pašnekovų spektras varijuoja nuo vaikų, kurie turi viską iki neturinčiųjų nieko. Tačiau visi iki vieno – jautrūs aplinkai, įdomūs, siekiantys paaiškinti jiems rūpimus dalykus. O kartais – savo istorijas diktuojantys nesuklastotomis mimikomis: dažnai atsakymus į skausmingus, nemalonius klausimus galima išskaityti iš nusuktų žvilgsnių, nutylėjimų ar patemptų lūpų kampučiuose.

Filmas apie tai, kokias žaizdas palieka vaikų gyvenimuose neatsakingi suaugusieji. Filmas, kaip skelbiama aprašyme, „išorinio veiksmo, dekoracijų, peizažų ir specialiųjų efektų“. Užtat su daug skirtingų istorijų, jaudinantis, kiek liūdnokas, o vietomis – ir labai linksmas. Ir su daug tikrumo, nuoširdumo, kurio kartais labai trūksta suaugusiesiems. Antras rekomenduotinas filmas iš festivalio konkursinės programos.

httpv://youtu.be/VhaxNlUJPjI

—–

Vakar bus rytoj

rež. Janina Lapinskaitė, Lietuva, 2013. [Premjera]

Vieną dieną į „Senevitos“ globos namų koridorius įsisuka svetimkūnis: kino kamera ir du operatoriai. Vienas iš jų – Tomas Eigertas, kalbinantis gyvenančiuosius globos namuose, o kitas – savo likimo draugus filmuojantis vienas iš namų gyventojų. Kurį laiką kamera tampa globos namų gyvenimo dalimi, pagaunančia kasdienybės epizodus, prisodrintus judesio ar tingumo bei triukšmo. Filmuojamieji senukai įvairiai reaguoja į kamerą: dainuoja, mojuoja, slepiasi. O kartais – tiesiog pasidalina savo gyvenimo istorijos dalimi.

Kameros persekiojamuose globos namuose knibžda gyvenimo rinkoje nebepageidaujamų žmonių – senukų ir luošių. Pasaulis juos išspjovė ir paliko trūnyti nuobodžioje vienišųjų kasdienybėje. Smagu, kad kai kurie iš gyventojų tą kasdienybę siekia nuspalvinti, pagyvinti: tai sportuodami, tai vaikštinėdami po žaliuojančias apylinkes, tai lepindami auginamus katinus. Kiti pasiduoda nuoboduliui ir rutinai, viena po kitos rūkydami cigaretes, žiūrėdami televizorių ar beveik visas dienas prasnausdami. Tikriausiai apie tai ir yra „Vakar bus rytoj“ – apie santykį su artėjančia nebūtimi, mirtimu, tapimu niekuo. Apie skirtingus kelius kovojant su neišvengiamu žingsniavimu anapus.

 

VDFF2011 pristato: Bokso salė / Boxing Gym (Rež. Frederick Wiseman) [2010]


Prieš 16 metų profesionalus boksininkas R. Lordas Ostine, Teksaso valstijoje, atidarė sporto salę, kuri veikia iki šiol.

„Bokso salė“ – nėra jokia metafora ar gili mintis tarp eilučių, o iš tiesų visas 91 minučių, išskyrus kelis kadrus su urbanistiniu miesto kraštovaizdžiu, daugiau nieko nerodo, kaip tik bokso salę ir straksinčius, su savimi besiboksuojančius (taip, išties, iš šono panašu į kokią nors sunkią psichikos ligą) bei įvairiausio kalibro pratimus bedarančius žmones. Tiesa, jie tarpusavyje dar šnekteli kartais, pavyzdžiui, pasiskundžia, kaip sunku, turint šeimą, darbą, kasdien bėgiojant dar ir boksuotis. Bet jie palaiko vienas kitą, ragina siekti savo tikslų. Toliau skaityti VDFF2011 pristato: Bokso salė / Boxing Gym (Rež. Frederick Wiseman) [2010]

VDFF pristato: Kalti malonumai / Guilty Pleasures (Rež. Julie Moggan) [2010]


Vienu sakiniu: Nespręsk apie žmonių gyvenimą, pagal jų pateikiama jo viršelį.

Gal kažkam iš mačiusiųjų „Guilty pleasures“ norėsis šūktelti „ei, juk ne apie tai filmas“, bet čia jau ir individualus reikalas, kokią istoriją įžiūrime rodomoje istorijoje. Julie Moggan užsikabina už „Mills & Boon“ meilės romanų serijos. Skaitiniai tušti, seilėti ir nuspėjami, tačiau būtent tai ir yra jų sėkmės formulė – žmonėms to reikia. Arba to reikia moterims, kaip atrodo po filmo. Bet įdomiausia čia ne tai. Įdomiausia pamatyti, kas už viso to stovi, kaip tokios knygos paliečia paprastų žmonių gyvenimus. Nesinori perpasakoti penkių siužetinių linijų, kurias galite rasti oficialiame filmo aprašyme, tačiau kai kurias jų taip ir norisi apibūdinti vienu žodžiu: paradoksas. Paradoksas yra tai, kad apie 50 knygų serijoje parašiusi autorė Jill Sanderson iš tiesų yra pensininkas Roger Sanderson, nes, pasirodo, moterų autorių knygos geriau skaitomos. Paradoksas ir tai, kad per 200 serijos viršelių papuošęs modelis Stephen Muzzonigro, nepaisant kai kurių herojų nuomonės, kad tokio vyro norėtų kiekviena moteris, yra, kaip jis pats sako „tiek vienišas (vienas), kiek tik gali toks būti“ ir nesugeba rasti antros savo puselės. „Gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi knyga“ sako viena herojė ir man tai primena kitą žinomą posakį „Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kai mes kuriame planus“. Mes dažnai lyginame savo gyvenimus su gyvenimais tų, kuriuos pažįstame ar net knygų, filmų herojų gyvenimais, bet realiai – kiek juose tiesos, tikro gyvenimo? Žiūri ir savąjį ir galvoji: „velniai griebtų, koks jis nenusisekęs, va mano pažįstami yra ideali pora, kuriems visi pavydi, nes jie yra tobulai tinkantys vienas kitam“. Tuo tarpu vienas iš tos idealios poros galbūt irgi galvoja: „po velnių, kaip sunku, kai visi mus laiko idealia pora, o mes tokiais esame tik viešumoje, tuo tarpu grįžtu namo ir čia prasideda jeigu ne pragaras, tai bent pelkė“. Žmonės per daug susirūpinę svetimais viršeliais, kai tuo tarpu galėtų pasirūpinti savuoju turiniu. Tavo gyvenimas yra geras tiek, kiek jis geras tau, o ne tiek, kiek jis geras lyginant su kitais. Lyginimas neturi pabaigos. Va būčiau, kaip Tom Cruise… O būtum, ir kas ten žino, ar norėtum būti – kas ten žino, kuo jis norėtų būti?

Kita vertus, svajoti nedraudžiama, nes viskas prasideda nuo svajonės (kad ir apie abstrakčiai geresnį gyvenimą) arba, kaip sako Roger Sanderson: ‘‘I’ve got nothing against a happy ending’’.

Daugiau apie šį ir kitus Vilniaus dokumentinių filmų festivalio filmus:
www.vdff.lt

VDFF pristato: The Greatest Movie Ever Sold (Rež. Morgan Spurlock) [2011]

Nepamirškit, kad pas mus galima laimėti akreditaciją į visus Vilniaus dokumentinių filmo festivalio (VDFF), kuris prasidės rugsėjo 22 d., seansus, o mes pabandysim supažindinti su keliais festivalio filmais, kuriuos jau teko matyti.

Pamenu prieš keletą metų Vilniaus dokumentinių filmų festivalis pradžiugino Gary Hustwit juosta daug ką reklamščikams (bent jau dizaineriams) pasakančiu pavadinimu „Helvetica“. Šiemet programoje „(Ne)realybės dokumentika“ yra bent pora filmų reklamos, media tematika. Vienas jų yra „Kaip televizija sujaukia mums protą“, kitas – „Geriausiai parduotas filmas“.

Žinau, kad kinu nesergantys žmonės kiek geriau atsimena tik aktorių pavardes, bet režisierius Morgan Spurlock bus girdėtas bei matytas ir jiems. Visų pirma antiMcDonaldiniame „Super Size Me“. Jeigu neklystu, VDFF jis buvo pasirodęs ir kitame pavidale – kaip filmo „Ceský sen“, kuriame grupelė žmonių Čekijoje nusprendžia paleisti netikro prekybos centro (kuriame kainos neprotingai mažos, bet žmonės vis tiek užkimba ant to kabliuko) reklamą, prodiuseris. Darbas ne jo, bet braižas tas pats – paimti kokią socialinę-ekonominę problematiką ir ją išnarpliot taip, kad dauguma filmo herojų filmo pasirodymo dieną sapnuotų, kaip baisiausią košmarą.

Vieną dieną Morgan Spurlock nusprendžia, kad, ei, jeigu didžiausi pasaulyje blockbusteriai susirenka milijonus iš produktų integravimo į siužetą (product placement), kodėl gi aš savo dokumentiniame filme negalėčiau padaryti to paties? Ką ten susirinkti – kodėl gi nepadarius filmo, kurio visą biudžetą padengtų produktų integravimas? Toliau skaityti VDFF pristato: The Greatest Movie Ever Sold (Rež. Morgan Spurlock) [2011]

VDFF 2008 pristato: Nekaltybė / Девственность (Rež. Виталий Манский).

Kad vaizdas apie penktadienį prasidėsiančio „Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programą prašviesėtų, bandysiu šiek tiek artimiau supažindinti su keliais filmais. Ir pradžiai tebūnie karštas darbas iš Rusijos – 2008 metų režisieriaus Виталий Манский darbas „Nekaltybė“ („Девственность“).

Nekaltybė / Devstvenost / Virginity. Rusija, 2008, 86 min.
Rež. Виталий Манский

Nors viso filmo metu neapleido mintys apie ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio filmo, skaitydamas interviu su Виталий Манский susidariau įspūdį, kad meniškas tikrovės perteikimas, kurį matome filme „Девственность“ yra 100% autentika. Tuo sunkiau ir žiauriau, kai filmą vertini iš moralinės pusės.

Pagrindinės filmo herojės – trys merginos. Nekaltos, bet dėl savo svajonės (tikslo) yra linkusios šio atributo atsisakyti. Viena tiesiog tam, kad vėliau pinigus skirtų mokslui, kita idant pavergtų realybės šou „Дом-2“ žvaigždę ir merginų numylėtinį (o man paprastam žiūrovui – eilinį spuoguotą pižoną), trečia dėl šlovės, nesvarbu kokiom priemonėm – kad ir prarandant nekaltybę „Pepsi“ buteliui už tris milijonus dolerių. Toliau skaityti VDFF 2008 pristato: Nekaltybė / Девственность (Rež. Виталий Манский).