Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie Fenlandą, tokį pelkyną rytų Anglijoje, apie tikrą gyvenimą tame krašte.
Historia, kaip žinome, turi dvejopą reikšmę: 1) tyrinėjimas, žinojimas; 2) a) praeities įvykių pasakojimas, istorija; b) bet koks pasakojimas, aprašymas, sakmė. Anglų romanistas Graham‘as Swift‘as suplaka tas reikšmes į vieną, įspraudžia į dumbliną žemę ir apsupa vandenimis, taip sukonstruodamas savo geriausią (sakyčiau – klasikinį, jei ne faktas, jog knyga parašyta 1983 m.) intelektualųjį romaną „Vandenų žemė“ (Waterland).
– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną… Toliau skaityti GRAHAM SWIFT „Vandenų žemė”
Taip, čia tas kūrinys, kuriame pateikiama garsioji išvada – „kad galėtų kurti, moteris privalo turėti savą kambarį ir bent penkis šimtus svarų pajamų per metus“.