Ar bandei kada eiti kita ledo puse? Ne? O aš pabandžiau. Tiesa, ne viena ėjau. Ėjau kartu su Vytauto Stankaus eilėraščių lyriniu herojumi. Pabandžiau ir supratau, kokia to ledo kita pusė slidi.

Einu, o šalia manęs slidinėja ir vienišas herojus. Ne, ne vienišas – vienišasis. Šis žodis daug talpesnis, nes „vienišieji prasideda / … / tame tarpe / kur lieka delnus suglaudus“*. Ar bandei kada sudėti delnus, meldžiantis vienišumui? Ar pajutai, kaip tarp delnų malda pradeda kaisti? Aš pajutau, o pakeleivis guodžia:

parodyk kur skauda –

papūsiu.

Pirmoje knygos dalyje visi eilėraščiai persmelkti skaudančio vienišumo. Apima jausmas, jog į tave visąlaik įsmeigtos geliančios vienatvės akys. Ji tave kviečia ir vilioja dieną – naktį, miegant ar būnant dviese „atskirai mintimis ir slanksteliais / rankom apglėbus kelius“. Ji budi šalia. Ji nepalieka… Toliau skaityti VYTAUTAS STANKUS „Vaikščiojimas kita ledo puse” →