Tango su Šėtonu Béla Tarr ritmu.


Prieš keletą dienų pasibaigęs ketvirtasis Tarptautinis Kauno kino festivalis Kauno ir Vilniaus žiūrovams suteikė unikalią galimybę susipažinti su vengrų kino filosofo Béla Tarr kūryba. Retrospektyvos metu buvo pademonstruoti visi svarbiausi režisieriaus kūriniai, įskaitant ir daugiau nei septynių valandų trukmės šedevrą „Šėtono tango“. Šis genialus kūrėjas suteikia kinui naują formą ir kalbą, kurios dažnas masinių produktų atbukintas žiūrovas net neįsivaizdavo esant. Béla Tarr filmai padeda iš naujo atrasti ir įsimylėti kiną.

Pirmuosius savo kūrinius Béla Tarr filmavo ankštose patalpose, pusiau dokumentiniu stiliumi, vaidinant neprofesionaliems aktoriams. Pagrindinė ankstyvųjų režisieriaus filmų tema buvo nukreipta į socialinės realybės demonstravimą, išreiškiant užslėptą protestą egzistuojančiam sovietiniam režimui. Tačiau susidomėjimas forma bei stiliumi augo ir su „Prakeiksmu“ (Kárhozat, 1987) Béla Tarr išsiveržė iš klaustrofobiško socialinio realizmo rėmų ir ilgiems metams panardino žiūrovą į lėtų, melancholiškų, hipnotizuojančių vaizdų pasaulį. Visi po to sekę Béla Tarr kūriniai pasižymi nenusakomo grožio vaizdais, išplaukiančiais iš įprasto paprastų žmonių gyvenimo. Paprastas žmogus visada labiausiai domino režisierių – kaip jis eina, kaip jis valgo, kaip jis miega, kaip jis mylisi. Kaip jis elgiasi iškilus sunkumams ir kokios jo prigimtinės savybės ima viršų. Béla Tarr siekia kaip įmanoma giliau parodyti kasdienį žmogaus gyvenimą ir būtį, ir jam nesvarbu, kad scena trunka tris, penkias ar dešimt minučių. Čia ir pasireiškia režisieriaus genialumas, nes nesvarbu ir mums. Nes mes, sužavėti ir priblokšti kasdieniniame paprastų žmonių gyvenime slypinčio grožio, sekame neskubančiam režisieriui iš paskos.

Neabejotinai svarbiausias režisieriaus darbas yra „Šėtono tango“ (Sátántangó, 1994) epinis tiek savo trukme, tiek menine forma bei išraiška. Jau pats pirmasis, aštuonių minučių trukmės kadras, vaizduojantis lėtai einančią karvių bandą, meta iššūkį žiūrovo skoniui. Tačiau tie, kurie priims režisieriaus pasiūlytą išraiškos formą, išgyvens bene didžiausią patirtį, kokią gali suteikti kinas – septynioms valandoms pasiners į žlungančio kolektyvinio ūkio gyvenimą, per veikėjų pečius stebės vegetuojančių gyventojų egzistenciją ir beviltiškumą, geresnio gyvenimo troškimą ir bejėgiškumą ką nors keisti. Ilgi, nenutrūkstantys kadrai sukuria nepakartojamą atmosferą ir betarpiškumo jausmą – tiesiog fiziškai jauti nuolat merkiantį lietų, purvą ant kojų, kiaurai smelkiantį šaltį. Po septynių valandų tu pažinosi kiekvieną veikėją geriau nei savo kaimyną, o bevardžio griūvančio kaimo keliukai taps savais.

„Verkmeisterio harmonijose“ (Werckmeister harmóniák, 2000) Béla Tarr vaizduoja Vengrijos lygumų kaimą, kurio įprastą ramybę sudrumsčia atvykęs cirkas, iš lėto nugramzdinantis kaimo gyventojus į beprotybę. Įstabaus, melancholiško grožio egzistencinis filmas apie žmogaus prigimtį ir vietą pasaulyje kartu su „Šėtono tango“ laikomas geriausiu režisieriaus kūriniu.

Nepavyksta atsistebėti Béla Tarr sugebėjimais į įprastus dalykus priversti pažvelgti naujai. Pavyzdžiui, žmogaus ėjimas. Su susižavėjimu stebiu kaip žmonės Béla Tarr filmuose tiesiog eina, ar tai būtų Valuška su Eszteriu „Verkmeisterio harmonijose“, ar Irimias su Petrina fantastiško grožio scenoje „Šėtono tango“. Lygiai taip pat su lietumi – ar tai būtų smarkus, visa nuplaunantis lietus „Prakeiksme“, ar įkyrus, iki pavasario nenutrūksiantis lietus „Šėtono tango“ – jis hipnotizuoja, sužavi, užburia, panardina į filmą. Lietaus scenos Béla Tarr filmuose yra gražiausia ką esu matęs kine.
Svarbią vietą Béla Tarr kūryboje užima šokis – šokį sutiksime visuose paskutiniuose režisieriaus filmuose, pradedant „Prakeiksmu“ ir baigiant „Žmogumi iš Londono“. Šokis suteikia harmoniją, pakylėja virš žemiškų rūpesčių ir suteikia laikiną prieglobstį. „Šėtono tango“ veikėjai nežino, kas pas juos atvyksta – Mesijas ar Šėtonas, todėl jie laukdami šoka…šoka savo beprotišką nenutrūkstamą šokį.

Tarptautinio Kauno kino festivalio organizatoriai suteikia dar vieną progą susipažinti su Béla Tarr šedevru „Šėtono tango“ – šį trečiadienį Skalvijoje bus rodomas pakartotinis seansas. Bijantiems ilgos trukmės siūlau neišsigąsti ir nueiti pažiūrėti bent keletą valandų. Jos suteiks tiek, kiek kiti filmai nesuteikia metais.

Man Béla Tarr filmus idealiai apibūdina „Prakeiksmo“ veikėjos žodžiai:
„I like the rain. I like to watch the water run down the window. It always calms me down. I don‘t think about anything. I just watch the rain“.

1 komentaras apie “Tango su Šėtonu Béla Tarr ritmu.

  1. Labai džiausiuosi, kad “Šėtono tango” rodys dar kartą. Pro stabdančius svarstymus apie bauginančią filmo trukmę ir po peržiūros liksiančių juokingai menkų miegui skirtų laiko nuotrupų skaičiavimą, noras jį pamatyti prasibrovė tik peržiūrėjus tris iš rodytų Béla Tarr filmų. Pirmąją galimybę praleidau, bet šita pasinaudosiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.