REZIUMĖ:

Pasibaigus festivaliui galima konstatuoti, kad Kaunas, iki šiol būdavęs nuskriaustas apkarpytų Kino pavasario ir Scanoramos programų, šiais metais atsigriebia su kaupu ir netgi teškia Vilniui atgal (tik Kaune rodyti Dėdė Būnmis, Adriena Pal, Deimanto Narkevičiaus retrospektyva, tik Kaune svečiavosi ir savo filmus pristatė Bela Tarr). Labai stipri programa, puikios retrospektyvos, įdomūs svečiai garantavo, kad ketvirtasis Kauno kino festivalis tapo tikra švente kino mėgėjui. Su tuo ir sveikiname festivalio organizatorius, dėkojame už suteiktus įspūdžius ir linkime toliau džiuginti žiūrovą geru kinu.

Miškas (rež. Piotr Dumala)

Lenkų siurrealisto animatoriaus debiutą pilnametražiniame kine laikau pavykusiu. Asmeninės patirties įkvėpta istorija apie tėvo ir sūnaus paskutines akimirkas drauge žavi nuostabiais meniniais vaizdais ir atmosfera, filmo lėtas tempas neprailgsta (visgi trukmė tik 75 minutės) ir minimalistinis, be dialogų vystomas siužetas netampa nuobodus. Jei pasitaikys proga kur nors pamatyti – siūlau nepraleisti.

Vilkelis (rež. Vasili Sigarev)

Tuo tarpu šį darbą, taip pat režisūrinį debiutą, vargu, ar rekomenduočiau. Ir ne dėl to, kad kūrinys prastas, tiesiog gauni didžiulę neigiamų emocijų dozę ir su baigiamaisiais titrais neišsineši jokios vilties. Sunkus ir skaudus filmas, apie nemylimą, nuo mažens traumuojamą vaiką, apatiją ir degradaciją, užvaldžiusią visuomenės socialiniame dugne gyvenančius žmones. Po peržiūros apima dviprasmiškas, iš dalies beviltiškas jausmas – vaizduojamiems žmonėms jau jokie filmai nepadės, o mes tam kartui pasibaisėsime, ir trauksime atgal į savo šiltus namus. Mes ir be šio filmo žinome, kad su savo vaikais niekada taip nesielgsime. Ar šis filmas suteikė kažką daugiau nei beviltiškumo jausmą? Man ne, todėl ir nerekomenduoju.

Įsivaizduojamos meilės (rež. Xavier Dolan)

Antrasis jauno, vos 21 metų, kanadiečių režisieriaus darbas praėjusią savaitę pelnė Kauno žiūrovų simpatijas ir buvo išrinktas labiausiai patikusiu filmu. Ir tai neturėtų stebinti – stilingai nufilmuotas filmas su puikiu garso takeliu, ryškiais jaunais aktoriais, artimomis jaunimui (sudarančiam didžiąją dalį festivalio žiūrovų) meilės ir savęs paieškos temomis atitinka standartinį lietuvių mėgstamo kino tipažą. Didelį įspūdį palieka labai subtiliai ir estetiškai nufilmuotos erotinės scenos (čia man iš karto iškyla priešprieša su atstumiančiomis prieš porą dienų matyto „Eurazijos aborigeno“ scenomis), kuriose meistriškai žaidžiama apšvietimu ir fonine muzika.

Atrodytų kuriamam filmo stiliui negalėtum nieko prikišti, bet…likau priblokštas viso filmo metu ekrano viršuje nuolat išlendančiu garso mikrofonu – tokio neprofesionalumo dar neteko matyti. Netikiu, kad „taip turėjo būti“, nes tai niekaip nesisieja su filmu, o tai, kad režisierius labai jaunas, negali būti pateisinimu tokiam brokui. Atrodytų smulkmena, bet ji labai kenkia bendram filmo įspūdžiui, nes griaunama visa kuriama atmosfera, scenos tampa komiškomis. Nemanau, kad taip turėtų būti. Patiems aktoriams taip pat šiek tiek trūksta profesionalumo, scenarijus praktiškai neegzistuojantis, nes tai daugiau situacijų romantinė drama, akivaizdžiai paremta režisieriaus asmenine patirtimi, tačiau šie trūkumai iš principo filmu mėgautis nekliudo. Išskyrus tą nelemtąjį mikrofoną….

Vilniečiai filmą dar turės progos pamatyti sekmadienį Pasakoje – tą ir rekomenduoju padaryti. Nepaisant tam tikrų trūkumų, nueiti verta – vakaras sugadintas tikrai nebus.

(Tekstas: Darius Miniotas)

Eurazijos aborigenas (rež. Šarūnas Bartas)

Kauno kino festivalio atidarymo ir geriausias Lietuvos metų filmas pagaliau atkeliavo į Vilnių ir buvo parodytas pilnutėlėje Pasakos salėje. Po trumpų festivalio koordinatorių ir filme apytiksliai pusantros sekundės vaidmenį suvaidinusio Raimundo Šilansko pasisakymų pasinėrėme į Š. Barto piešiamą atšiaurų šiuolaikinės Eurazijos portretą. Ėjau į filmą be didelių lūkesčių ir nieko per daug nesitikėdamas, tačiau pirma mintis pasirodžius titrams buvo – vargšai mes lietuviai, jei tai yra geriausia, ką turime šiais metais…Na bet apie viską nuo pradžių.

Siužeto pagrindinė linija turbūt jau yra daugiau mažiau žinoma iš spaudos – kriminalinio pasaulio atstovas Gena (vaidina pats Š. Bartas) neatgauna pinigų iš „verslo partnerių”, keliauja iš Prancūzijos į Vilnių, po to į Maskvą, ten reikalai pakrypsta į blogąją pusę, ir Gena bėga atgal į Vakarų Europą per Rusijos plynes ir Lenkijos pelkes. Gena blaškosi ne tik tarp šalių, bet ir tarp moterų – Vilniuje gyvenančios jaunos prancūzės (Elisa Sednaoui) ir Maskvoje dirbančios prostitutės Sašos (Klaudija Koršunova).

Genos liūdnos akys ir akmeninis veidas, kuriame raumenys nejuda nei šaudant Rusijos mafijozus, nei mylintis su prostitute Saša, rodo mums susvetimėjusius žmones, identiteto praradimą, žmonių ir pasaulio disintegraciją, savęs paieškas, geresnio gyvenimo troškimą. Visą tai mes suprantam. Bet žiūrint filmą neapleidžia jausmas, kad netyčia įsijungei per BTV rodomą rusišką filmą/serialą apie banditus. Moterys čia egzistuoja tam, kad vaikščiotų nuogos, nuolatinės erotinės scenos, matyt skirtos priartinti žiūrovą prie realybės, yra perteklinės ir visiškai suvulgarina filmą. Standartiniai ir kiti personažai. Tiek paties Genos, tiek kitų veikėjų veiksmai yra dažnai nelogiški, nepaaiškinami. Greičiausiai to ir siekta, tačiau bendras įspūdis labai prastas, nes scenarijaus trūkumai bado akis. Daugelis kadrų atrodo neišbaigti, nutrūksta vos įpusėję arba deramai nepasibaigę, dalis jų atrodo visiškai betiksliai ir nieko nepasakantys žiūrovui. Šiek tiek gelbsti operatoriaus darbas, keletas meniškų scenų su atitinkama muzika lyg pagerina bendrą įspūdį, tačiau iki vidurio dar laukęs esminių pokyčių, antrą filmo pusę tiesiog laukiau pabaigos, kuri išsitęsė iki beprasmiškos begalybės.

Pasirodžius titrams geras dešimt sekundžių pilna salė tylėjo, tik vienam žmogui paraginus nuaidėjo skysti plojimai. Nors festivalio rengėjai informavo, kad po filmo prodiuserė atsakys į klausimus ir prašė nepabėgti, žiūrovai skubiai apleidinėjo salę ir pokalbiui liko turbūt vos 30 žmonių. Tai, manau, puikiai iliustruoja Vilniaus publikos reakciją, kuri visgi greičiausiai iš vieno geriausių šiuolaikinių Lietuvos režisierių tikėjosi šiek tiek daugiau nei banalaus rusiško pasišaudymo su keletu simboliu, kuriuos net gėda interpretuoti.

(Tekstas: Darius Miniotas)

***

Šiandien į k/t „Pasaka” bei „Skalvija” užsuka ir savaitę viešės Tarptautinis Kauno kino festivalis (TKKF). Kiek gaila, kad Vilniaus nepasiekė „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus” ir „Adriana Pal”, bet, laimei, bus ką žiūrėti ir Vilniuje. Pradžiai su kolega Darium Miniotu pabandysim prisiminti, ką esam matę, ką iš to rekomenduojam ir ko ne:

Libanas (Lebanon) [rež. Samuel Maoz]

Režisierius Samuel Maoz kurdamas filmą rėmėsi asmenine dalyvavimo Libano kare patirtimi, kaip jis pats teigia, jam prireikė beveik 20 metų, kol buvo sukaupta jėgų parašyti scenarijų. To pasekoje filmas iš tikro atrodo gąsdinančiai autentiškas ir asmeniškas. Dėl meistriškos kinematografijos ir režisūros sunku patikėti, kad tai pirmasis pilnametražinis režisieriaus kūrinys.

2009 m. Venecijos kino festivalio Auksiniu liūtu apdovanotas darbas nukelia į pirmąsias 1982 m. vykusio Izraelio – Libano karo valandas ir kartu su keturiais jaunais izraeliečiais kariais patalpina į ankštą tanko vidų, iš kurio išlysime tik prieš prasidedant titrams. Niūrioje, klaustrofobiškoje erdvėje purvu piešiama karo beprotybė ir beprasmybė, chaosas ir baimė. Taikiklio priartintas vaizdas yra vienintelis tanko viduje įkalinto žiūrovo ryšys su išoriniu pasauliu, kartu leidžiantis iš arti pažvelgti į karo baisumus. Šiuos vaizdus stebi ir beveik jokios patirties neturinti tanko įgula, kurią palengva, bet užtikrintai užvaldo panika ir išgyvenimo troškimas.

Tai akivaizdžiai antikarinis filmas, jame nerasime herojiškumo ar patriotiškumo, tik keturis karo chaose pasimetusius jaunuolius, skaičiuojančius dienas iki karinės tarnybos pabaigos ar su ašaromis akyse besišaukiančius mamos. Galbūt jau kažkur matyta, bet labai stipru ir įtaigu. Viena geriausių (jei ne geriausia) dešimtmečio karinių dramų.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=IMRD3z_mTqI

Išėjimas per suvenyrų krautuvę (Rež. Banksy)

Alfred Hitchcock yra pasakęs “In feature films the director is God; in documentary films God is the director”. Filme “Išėjimas per suvenyrų krautuvę” situacija kur kas komplikuotesnė. Filmo turinį jūs tikriausiai žinot – lengvai trenktas prancūzų emigrantas negali paleisti iš rankos kameros, filmuoja visur ir viską. Pradedant šlapinimusi ir baigiant šeimos šventėmis. Žiūrovų laimei, susiklosčius palankioms aplinkybėms, jo kamera vis dažniau nukrypsta į gatvės menininkus. Vien filmo intro dalis, kurioje matai dokumentinius kadrus iš to, kaip “ant smūgio” gimsta įvairūs meno kūriniai, kokia jų kaina (bėgimas nuo policijos) yra neįkainojamas malonumas, o tu akimirksniu supranti, kad tavo koja įžengė į teritoriją, kurioje niekada nėra buvusi. Mūsų vietinis herojus Solomonas yra šūdas ir tokiem reiktų rankas prie šonų super klijais klijuoti, bet tai, ką matai ekrane yra ne tik menas, bet dažnu atveju ir stipri socialinė kritika prie kurios pats norėtum pridėti ranką. Priėjimas prie tokių dalykų ir priėjimas pakankamai laisvu, neįpareigojančiu būdu duoda savo – “Išėjimas per suvenyrų krautuvę” tampa tokia pramoga, kurios sunkiai galėjo tikėtis dokumentinio kino žiūrovas, jau nekalbant apie skeptišką meninių filmų faną, kuriam dokumentika yra nuobodūs bei nespalvoti paveiksliukai. Bet tai viena reikalo pusė už kurią galiu garantuoti – pažiūrėti būtina.

Kita yra spekuliacinė. Priėjus tam tikrų išvadų galvoje, filmas netampa mažiau juokingas ar įdomus – tiesiog jį imi vertinti kitaip. Situacija tokia, kad gerą gabalą filmo tu žvengi ir pagrindinio herojaus – Thierry Guetta, kuris neva ir yra pradinis matomo filmo apie Banksy ir kitus gatvės menininkus režisierius. Praeis dar nemažai laiko, kai sužinosim, jog Banksy nusprendė, jog prancūzo sumontuota juosta yra grybukinė nesąmonė ir padarys filmą pagal save. Tačiau jau po pirmų dešimties minučių aplanko jausmas, kad Thierry Guetta tėra juostos sumanytojo (tarkim to paties Banksy) statytinis, herojus. Taip, tu gali papasakoti istoriją tiesiog slankiodamas paskui menininkus ir galiausiai sumontuodamas gautą medžiagą, tačiau yra ir kitoks būdas – neva apverčiant juostą aukštyn kojom ir padarant jį kone filmu apie Thierry Guetta. Sakau “neva apverčiant” nes pats filmas kvepia kritika to, apie ką kalbama. Thierry Guetta filmo eigoje taps Mr.Brainwash – stulbinančią sėkmę per trumpą laiką pasiekusiu gatvės menininku, tačiau filmo kontekste jis tarytum atlieka simbolinę reikšmę. Mr.Brainwash taps atspindžiu to, kas vyksta gatvės meno pasaulyje – darbai, kurie daromi ne dėl pinigų, tampa komercijos objektu, o laisvi menininkai – pinigų vergais. Tai vyksta, o Mr.Brainwash tėra tai atspindintis herojus sugalvotas paties Banksy, o gal ir dar kelių jo bičiulių galvose. Thierry Guetta gyvenimo istorija, “pričiūdai”, pomėgiai – viskas taip išpūsta ir hiperbolizuota, kad tu gali iš viso to žvengti tiek priimdamas viską už gryną pinigą, tiek matydamas tame dvigubą šou, pasityčiojimą, kičą. Kažkam tokios mintys apie surežisuotą dokumentiką gal net nekilo, tačiau faktas – kilo tokios mintys ar ne, surežisuota ar ne, tai viena įdomiausių juostų matytų pastaruoju metu.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=GTlm6dU2xHk

Čia galima paminėti ir „Sąvartyną”. Puikiai perteiktos istorijos neabejotinai sugebės sudominti net ir skeptiškiausiai dokumentinio kino atžvilgiu nusiteikusius žiūrovus.

Bela Tarr retrospektyva

Vengrų avangardisto ir kino filosofo Bela Tarr Vilniuje jau nebematysime, tačiau su jo filmais progos susipažinti bus. Pribloškiančio meniškumo, iki 10 minučių trunkantys kadrai panardina į hipnotizuojančią, egzistencinius klausimus nagrinėjančią kino erdvę, iš kurios negali ir nenori pasitraukti dar ilgai po seanso pabaigos. Bela Tarr filmai yra apie nieką, ir apie viską. Tai iššūkis vartotojiškumui ir atgaiva autorinio kino pasiilgusiam žiūrovui.

Septynių valandų kino epas „Šėtono tango” yra laikomas vienu svarbiausiu praėjusio dešimtmečio kino kūrinių, peržengiančiu įprasto kino supratimo ribas, tačiau ilgos trukmės išsigandusiam žiūrovui susipažinimą su Bela Tarr rekomenduočiau pradėti nuo Verkmeisterio harmonijų. Įstabaus grožio kūrinys, po kurio tiesiog neįmanoma likti abejingu šio režisieriaus kūrybai.
httpv://www.youtube.com/watch?v=8YGdkxI0rU4

(Be pavadinimo) [rež. Jonathan Parker]

Gaila, kad šis filmas vienintelį kartą rodomas beveik tuo pačiu metu, kaip ir „Libanas” (vienas „Skalvijoje”, kitas – „Pasakoje”). Juostos šaudo skirtingais kalibrais, bet pasižiūrėti vertinga abi. Labai iškalbingas ir teisingas trailer’is, kuriame visas šiuolaikinio meno žavesys, ironija bei grožis. Filmas sukaltas ant klišių apie šiuolaikinį meną, bet jeigu nesi žmogus iš to pasaulio, kurį visi tokie kliedesiukai vimdo, tikėtina, jog filme gausi gerą humoro dozę. Vienintelis rimtesnis filmo minusas – jog pradėjęs, kaip komedija, ilgainiui bando šiek tiek pasikelti savo reitingą iki rimto filmo ir ima ieškoti atsakymų, kurių tokio pobūdžio filme net ir neturėtų būti. Paskutiniai štrichai dramiškoje filmo pusėje taiklūs ir gaivinantys, bet paieškų procesas integruotas kiek dirbtinai ir vargina.
httpv://www.youtube.com/watch?v=vkv1vF05XSg

Kiek išsiskyrė mano ir Dariaus nuomonės apie Samsonas ir Dilaila. Vienam mūsų tai moderni biblijinės istorijos interpretacija egzotiškais Australijos vaizdais piešianti vargingą aborigenų gyvenimą, vilties, laimės ir meilės troškimą vaikų akyse. Skaudi istorija sužavės egzotiškais vaizdais bei aktoriais, tačiau paliks metalo skonį burnoje. Laimingas istorijas mėgstantys žiūrovai turėtų rinktis kitą filmą. Rimto kino mėgėjai nusivylę neliks. Kitam gi pasirodė vizualiai nuostabus (tikrai ne namie žiūrėti), tačiau nors kiek ir nesmagiai skaudus (ta prasme, jog tai kas rodoma ekrane, veikia žmogiškuosius receptorius), šiek tiek tuštokas ir siužetine prasme neišvystytas reikalas.

Dar keli pasvarstymai ir filmų, kuriuos būtų galima praleisti klausimu.

Metropija. Futuristinė, animacinė istorija suaugusiems pirmąsias dešimt minučių galbūt sudomins dėl savo neįprasto ir keisto stiliaus, tačiau akivaizdžiai neišbaigta istorija netrukus ima erzinti ir kelti nuobodulį. Lėtas filmo tempas nepasiūlo nieko, kas galėtų sudominti. Negelbsti ir Vincent Gallo bei Juliette Lewis atliktas filmo veikėjų įgarsinimas. Šią savaitę yra kur vertingiau praleisti savo laiką.

35 taurelės romo. Gal ir gerai, kad juosta rodoma pirmadienį, kai festivalis rėžimas dar neturi savo pasėkmių. Visą lėta nelabai siužetinę juostą taip ir laukiau pavadinimo išrišimo, kuris kaip ciniškam žiūrovui, kino kramtytojui, nepasirodė pakankamas pagrindas rekomenduoti šią juostą.

Ouka Leele akimis. Deja, kaip ir nemaža dalis kitų TKKF matytų dokumentinių juostų, atrodo labai nišinė, įdomi tik siauram ratui žmonių. Pradžioje žavi šio menininkės gyvenimo pristatymo spalvotumas, bet kai apsipranti ir paršelis nulipa nuo galvos, imi savęs klausinėti: kodėl man tai turėtų būti įdomu? Ir išties…

Amerikietiška kelionė. Ėjau nieko nesitikėdamas ir vis tiek sugebėjau nusivilti. Vėl gi tas atvejis, kai nesupranti kodėl tau turėtų rūpėti tai, kas rodoma ekrane? Taip, žymus fotografas, taip, žymi knyga, bet ar dėl to verta važinėti po visą Ameriką ieškant vietų, kuriose buvo padaryta viena ar kita foto? Kažkam neabejotinai taip, bet mes siūlom važiuoti į kitą seansą.

Kartą gyveno proletaras. Dvylika pasakojimų apie savo šalį. Vėl gi, tokios nišinės istorijos iš Kinijos gyvenimo, per kurias atsiskleidžia tos šalies kasdienybė. Norėčiau pasakyti, kad po filmo apie Kiniją sužinojau daugiau, nei žinojau iki tol, bet, deja. Tarp kiekvienos istorijos įmestas intarpas, kurio metu kinų vaikai skaito istorijas iš kokios tai komiksų ar anekdotų knygutės prideda filmui pretenzingumo, kurio jis nelabai pateisina.

Rokstedis, regio šaknys. Dar vienas įrašas draugų atsiminimui. Amžininkai prisimena populiariausių dainų ištakas, bet viskas labai vietinio pobūdžio… Jeigu kalbama apie Bob Marley, tai geriausiu atveju pamatysim jo fotografiją. Neatrodo, kad režisieriai persistengė su archyvinės medžiagos pabaudojimu ir turim, ką turim – tarp mūsų registų.

Nepaprastai paprastas José’s Gonzálezo gyvenimas. Prisipažinsiu, faktiškai neteko matyti filmo apie „Sony Bravia” spalvotų kamuoliukų klipo muzikos autorių, tačiau iš to, ką užmačiau „Satta Outside” festivalio metu (ten velnioniškai kando uodai, tad neužtrukau), pasirodė kaip labai lo-fi juosta. Na, gal pats tas žiūrėjimui youtube arba jeigu esi užkietėjęs Jose gerbėjas.

Slėptuvė. Paliko dvejopą įspūdį. Kaip atmosferinis darbas, vizualinis ir net muzikinis – puikus. Žiūrint gi į turinį, atskleidimas pasirodė šiek tiek prasilekiantis su žiūrėjimo malonumu. Vis tik tematika ne ta, kurią būtų galima perduoti įkišus aukštąją filosofiją į vaiko lūpas.

***

Tai kai kuriuos aukščiau minėtus pamėginkit praleisti, ir užsukit į vieną iš: Eurazijos aborigeną, Įsivaizduojamos meilės, Tinklelis nuo uodų, Vinterio kaulai, Miškas, Vilkelis, Išprotėjusi pagalba. Mes irgi užsuksim. Tik tiek, jog dažnu atveju mūsų atsiliepimai apie filmus bus post factum.

Festivalio programa: http://kinofestivalis.lt/lt/