Tarptautinis Kauno kino festivalis prasidėjęs Kaune, pabuvojęs sostinėje keliauja dar ir per kitus Lietuvos miestus. Kartu nešasi puikų naujų filmų repertuarą, kino kritikos leidinį „Nisimazine Kaunas 2012” ir galimybę pamatyti vertingas juostas ne vien laikinosios sostinės kinomanams.
Neteko girdėti jokių priekaištų dėl filmų pasirinkimo, daugiau sklando pagyrų dėl puikios kinematografinės uoslės, tačiau ne vienas burbėjo dėl išskaidytų festivalio veiksmo vietų, seansų, vykstančių tuo pačiu metu skirtingose miesto vietose, į kurias per kelias minutes persikelti neįmanoma, per mažai filmų kartojimų. Manau, visi šie organizaciniai dalykai išsprendžiami, o aš nuoširdžiai linkiu TKKF augti, tobulėti, plėsti savo auditoriją ir šturmuoti didesnes sales.
Jau šaukštai kaip ir po pietų, tačiau kai kuriuos filmus bus galima pamatyti įprastiniame kino teatrų repertuare, kai ką – namų ekranuose, tad bet kokia informacija ir pasidalijimas įspūdžiais yra vertingi. Dalinuosi savo matytaisiais, kuriuos prie progos dar papildysiu, bei laukiu kitų žiūrovų atsiliepimų.
Atsiskyrimas (Detachment), rež.: Tony Kaye, 2011
„Amerikos istorija X” režisierius Tony Kaye sugrįžo visu stiprumu. Į akis, į protą ir į sielą. Su krūva savo darbą išmanančių aktorių (Marcia Gay Harden, Lucy Liu, James Caan) ir Adrienu Brody priešaky, vaidinančiu pavaduojantį mokytoją Henrį, patekusį į blogiausių rajono mokinių mokyklą, kurioje paaugliai gali bet ką išvesti iš kantrybės savo abejingumu, priešiškumu, nesiskaitymu su mokytojais ir vieni su kitais. Henris kyla į kovą ne kokiais dabar madingais „šokių-dainų” metodais, o pasitelkęs literatūros klasikus ir savą patirtį.
Alberto Camus citata “And never have I felt so deeply at one and the same time so detached from myself and so present in the world” prasideda filmas ir įsuka į šiandienos mokytojų-mokinių, tėvų-vaikų pasaulį, kabina giliai ir negailestingai, preparuoja mūsų egzistenciją lyg pats Camus.
Tony Kaye ir debiutuojantis scenaristas Carl Lund per pusantros valandos dinamiška montažo stilistika ir nuostabia aktorių vaidyba pateikia tiek informacijos, medžiagos, socialinių problemų, kad jas galima narstyti ne vieną dieną, ką ir siūlyčiau padaryti visiems mokytojams, dėstytojams, studentams, mokiniams – pastariesiems ypač rekomenduočiau šį filmą kaip auklėjamą, lavinamąją priemonę. Juolab, kad lieka daugybė neatsakytų klausimų, nerastų išėjimų, aklaviečių, kuriuose akivaizdu blaškomės mes visi. Pykstame ant viso pasaulio; viskas atsibodę; jaučiamės lyg patekę į gyvenimo spąstus; savo vargus tempiame iš darbo namo, iš namų – į darbą; jaučiame artėjančią audrą, skęstame gyvenime lyg jūroje be gelbėjimosi rato, o kažkada manėme, kad patys būsime gelbėjimo ratai; kartais atrodo, kad neturime rimtų problemų, sprendžiame kitų dilemas, o tuo pačiu metu savus galvaskaudžius kišame į tolimiausią stalčiaus kertę; manome tobulai auklėją vaikus, primesdami savo geresnį, teisingesnį gyvenimo kelią, nevertiname to, ką vaikai patys nusprendžia, nesiklausome, negirdime jų, o paskui sakome „mes buvome geri tėvai, o ji atsimokėjo mums savižudybe”; internetas ima atstoti gydytoją („mano sūnui dėmesio deficito sindromas – skaičiau internete”) – tai dalis temų, kurias užgriebia „Atsiskyrimas”. Visos skaudžios, kraujuojančios tarp mūsų, neišsisprendžiančios pačios savaime, tarpstančios ir ūmėjančios, kaip mūsų pasaulį valdantis chaosas. To chaoso priežastis ir padarinius galima įžvelgti „Atsiskyrime”, chaoso, kurį reikia pradėti tramdyti nuo savęs. Ne bėgant nuo pasaulio, o suvokiant, kad niekur nuo jo nepabėgsi. Tony Kaye leidžia tai suvokti, todėl pamatyti šį filmą būtina.
httpv://youtu.be/jmiVMcn6AKI
—–
Balsai (Babycall), rež.: Pål Sletaune, 2011
Skandinaviškas trileris prasideda pagal klasikinį Hičkoko „Langas į kiemą” (Rear Window) scenarijų: Anai (Noomi Rapace, švediškajai Lisbetėi Salander, merginai su drakono tatuiruote) neduoda ramybės mintis, jog jos daugiabutyje vienos šeimos vyras nužudė savo sūnų. Toks įspūdis kilo susidubliavus bangoms nugirdus pokalbį per kūdikių stebėjimo aparatą. Kiti tai vadina paranoja, nes moteris pastaraisiais metais gyvena ties nervų krizės riba – ji kartu su sūnumi Andersu slapstosi nuo smurtaujančio vyro, kuris ne kartą kėlė pavojų vaiko gyvybei.
Toks kiek šabloniškai įsibėgėjęs psichologinis trileris visgi netrunka virsti daugiasluoksne, nervingos atmosferos drama su daugybe užaugintų nežinomųjų (kas iš tikrųjų nutiko kaimynystėje? kiek pagrįstas ar perdėtas motinos rūpestis sūnumi, bandant jį apsaugoti nuo visų pasaulio baisumų? koks iš tikro tas vyras persekiojantis žmoną su sūnumi – jo ekrane nematome? kokias paslaptis slepia naujasis moters draugas, per fotoaparato objektyvą stebintis mažąjį Andersą, ar jis ne pedofilas? kodėl Ana praranda atmintį ir t.t.).
O baigiasi „Balsai” visiškai netikėtai… Kartais paranoja, kuria manaisi sergąs ar kurią įtaria kiti, gali pasirodyti tik daug juodesnės realybės, kurioje gyveni pats, žiedlapėliai. Psichologinių trilerių mėgėjams turėtų patikti.
httpv://youtu.be/qGBbYclR7lA
—–
Rakto skylutė (Keyhole), rež. Guy Maddin, 2011
Šito reikalo likau nesupratęs. Žinoma, gal reikėjo pasidomėti prieš seansą, kokią stilistiką mėgsta kanadietis Guy Maddin, bet tai padariau tik po filmo, tad pusantros valandos prasikankinau su B kategorijos juosta, kurioje butaforijos ir „kreivumas” lindo kiaurai ir išilgai.
Anų laikų, kai už vieno bilieto kainą eidavo į du filmus, formą galima pateisinti, bet šioms dienoms norėtųsi ir intrigos, dinamikos, įtraukimo į kažkokią konfliktinę istoriją. Dabar gi „Rakto skylutė” blaškosi po namo vidų su tokiu žiūrovą blaškančiu siužetu ir montažu, kad nenorom pagalvoji, jog vietoj šitos „skylutės” geriau dar kartą pažiūrėti kokį 1935-ųjų „Frankenšteino nuotaką” ar Aronovsky’io „Pi”.
Nežinau, kas šitame filme gali vežti. Nuogas senis su grandinėmis? Vojeristinis seksas? Pasenusi Rossellini? Išdygstantys ir pranykstantys vaiduokliai? Galbūt, bet ala pagrindinio veikėjo „odisėja” po savo namą, praeitį ir atmintį man buvo kiek per daug avangardiška ir arthausiška.
httpv://youtu.be/2KPxqqMM8_U
—–
„The Chemical Brothers“: negalvok! (Don‘t Think), rež.: Adam Smith, 2011
Sunku suvokti tokių koncertų įrašų žiūrėjimo prasmę. Na, dokumentika su muzikiniais intarpais yra viena, gyvai grojančios grupės koncerto įrašas – antra, elektronikos – trečia. Pastarajai kategorijai priklauso ir „chemikų” laivas, nufilmuotas 2011-aisiais Japonijos „Fuji Rock“ festivalyje. Apie jį ir organizatoriai rašo: „per jo seansus kino teatruose prasideda tikrų tikriausi šokiai„. Tai tikrų tikriausia tiesa: kiek ilgai gali ištverti tokį vaizdą: arba pradedi šokti, arba išeini iš seanso.
Teko pabuvoti dueto pasirodyme prieš kelis metus, gaila, tada dar nebuvo „Further”, tačiau The Chemical Brothers gyvai yra: garsas, daug šviesos efektų, lazeriai, dūmai ir milžiniškos vaizdo projekcijos. Milžiniškos, unikalios, mikro sekundės tikslumu suderintos su iš garsiakalbių sklindančia muzika. Tai ilgainiui pabosta ir po pirmojo efekto, kuris po pusvalandžio priblėsta, tiesiog lauki naujo gabalo ir naujos projekcijos.
Žinoma į visą tai kitaip žiūrėtum ir šėltum, jeigu užsimestum chemijos. Gal net Tom Rowlands su Ed Simons „gyvą” indėlį sugebėtum suvokti…
Grįžtant prie „Don’t Think” ir 20 kamerų rezultato su Adam Smith priešaky – fantastiška buvo matyti rakursą iš viršaus į matricos efektais žybčiojantį lempučių vamzdį, kuris supo „broliukus”; pastangos projekcijos efektus susintezuoti su festivalio aplinka pavyko ir vietomis tikrai nešė į psichodelines narkomano vizijas – per „It Doesn’t Matter” lakstantys po teritoriją vabalai, žvėrys ir maršuojantis robotukas buvo viršūnė – tikriausia chemija. Sakanti – apie visą kitą negalvok.
httpv://www.youtube.com/watch?v=21UItm9UCr0
—–
Sesuo (L’enfant d’en haut), rež. Ursula Meier, 2012
Iš TKKF rodytos Ursula’os Meier filmų retrospektyvos pavyko pamatyti tik naujausiąją dramą „Sesuo”, kuri paliko emociškai paveikų įspūdį.
Juosta pasakoja apie dvylikametį Simoną, kuris kartu su dvigubai vyresne seserimi gyvena Šveicarijos slidinėjimo kurorte. Simonas savo veido bruožais primena mūsų Egidijų Dragūną jaunystėje (ne kartą prieš akis iškilo jo snukutis filme „Zero”, besiderantis dėl vogtos magnetolos), tik Simonas (Kacey Mottet Klein) „Seseryje” pats vagia ir pardavinėja iš turtingų turistų slidinėjimo įrangą, aksesuarus, maistą.
Paauglys užsuka savotišką verslą, kuris padeda išlaikyti patį ir bedarbę seserį, su broliu besielgiančią ne visai seseriškai, greičiau išnaudotojiškai. Ta brolio ir sesers santykių psichologija tampa pasakojimo varomuoju varikliu, pamažu atskleidžiančiu vis daugiau praeities paslapčių, įtakojančių dabarties bendravimo keistumus.
Ilgainiui paaiškėja, kodėl vyksta tokia trintis tarp Simono ir Luizos, kodėl Luiza jaučiasi galinti išnaudoti Simoną, kodėl Simonas altruistiškai rūpinasi Luiza, tačiau nuo to žiūrovui nepalengvėja. Liūdna ir graudu stebėti atliekančio tėvišką vaidmenį šeimoje paauglio pastangas išlikti šiame pasaulyje, susikurti materialinę ir visuomeninę gerovę, šilumos ir mylimo glėbio paieškas. Scena, kai Simonas už pinigus perka galimybę atsigulti ir apkabinti Luizą, ar, kai ieškodamas motiniškos šilumos puola į glėbį svetimai moteriai, tikrai spaudžia ašarą. Stipru.
Meier geba sudirginti žiūrovo jausminius receptorius ir tai reikia laikyti talento ženklu. Kaip ir daugiaprasmis finalas, leidžiantis kiekvienam išvadas pasidaryti pačiam.
Rimtas, ne pramoginis kinas.
httpv://youtu.be/aNpdwBlWmIY
—–
Pabaisos iš laukinių pietų (Beasts of the Southern Wild), rež. Benh Zeitlin, 2012
Šį filmą tikriausiai ne vienas pasidėjo prie norimų pamatyti po „Sundance” ar “Kanų” filmų festivalio, kuriame Benh Zeitlin nurovė net keturis apdovanojimus (tarp jų ir „Auksinės kameros“). Ir tikrai vertėjo. Sielą suvirpinantis pasakojimas suaugusiems apie neįprastą pasaulį, matomą ir jaučiamą mažos mergaitės akimis, siela, juslėmis.
Šis “vaikų išnaudojimo” receptas dažnai suveikia (“Mėnesienos karalystė”, “Amerikoje” (In America)), nes leidžia bent kelioms minutėms sugrįžti į tą nerūpestingą laikotarpį, kuriame gal net taip nematei pasaulio, kaip mato filmo herojė, kuris nebuvo toks įvairiapusis, margas ir pilnas nutikimų kaip ekrane, tačiau prisilietimas prie jo visada nudažytas šiltomis spalvomis, net kai jos piešia skurdą, mirtį, ligas ar pabaisas iš laukinių pietų, ateinančias pas šešiametę Hašpapę. Ji su ligotu tėvu gyvena uždaroje bendruomenėje, kurią nuo civilizacijos skiria vanduo – lyg siaurutėje nerijoje, kurią dėl užtvankos grasina paskandinti sūrus jūros vanduo. Mergaitė ir kiti likę gyvi po audros ir potvynio stengiasi atsitiesti, nepasiduoti, toliau linksmai gyventi rodos neįmanomomis buities sąlygomis, jie visiškai netrokšta nutraukti ryšio su gamta, tačiau šiam trapiam pasauliui dar koją kiša civilizuotos būtybės, kurios daug pavojingesnės nei gamtos kataklizmai (aliuzija į Amazonės džiunglių gentis, iki šių dienų gyvenančias be elektros?).
“Pabaisos iš laukinių pietų” – stipri, kartais naivi, kartais superprotinga vaikiškų pastebėjimų juosta, kurioje svarbiau jausmas, požiūris, suvokimas, nei siužetas. Čia gali išspausti ašarą ir šyptelti tuo pačiu metu – toks, manau, buvo kūrėjo tikslas ir jis jį pasiekė. Filmas pasieks dar ne vieną aukštumą, gaus ne vieną apdovanojimą. Gal net už geriausią vaidmenį, už debiutą didžiajame ekrane galėtų gauti Quvenzhané Wallis, tik čia koją gali pakišti kinematografiniai triukai, kurie parodo daug, leidžia kalbėti apie meną, tačiau šokčiojanti, lakstanti kamera neleidžia susikoncentruoti į aktorių veidus, kūno kalbą, tiesa, tik į pabaigą kamera kiek nurimsta ir tada veik įtiki, kad viskas čia vyko iš tiesų.
Būtinas reginys.
httpv://youtu.be/Wqt5m0OBkjE
Filmas apie meilę ir grybus (Now, Forager: A Film About Love and Fungi),
rež. Jason Cortlund, Julia Halperin, 2012
Puikus, žiūroviškas filmas (pagal išdegintus titrus galima spėti, kad jį dar rodys didžiuosiuose ekranuose), kurio pavadinimas atskleidžia, jog matysite daug pikantiškų grybų, kurių lotyniškų pavadinimų apsuptyje vyksta dviejų žmonių drama.
Porelė verčiasi grybavimu – renka grybus ir tiekia juos prabangiems restoranams. Tai sezoninis verslas, keliantis išgyvenimo pajamų problemą, todėl moteris, trokštanti pastovumo ir stabilumo, imasi netikėtai pasitaikiusio nuolatinio darbo aukštos klasės restorano virtuvėje. Sutuoktinis siūlo viską mesti ir kartu su metų laikais keliauti po Ameriką renkant grybus tam palankiose vietovėse. Asmeninių troškimų, ateities vizijų nesutapimai, darbo ir finansų problemos ima skirti porą. Išskiria ir vėl sugrąžina vienas prie kito.
Pagrindinio herojaus laukinis užsispyrimas priminė Christopherį McCandlessą, pagal kurio biografiją sukurtas nuostabusis “Atgal į gamtą” (“Into the Wild”) – man pastarosios rekomendacijos būtų pakakę.
Visumoje išeksploatuotas santykių siužetas nestebina, tačiau šis mažo biudžeto, lėtoko veiksmo, vizualiai gražus, liūdnokas “Filmas apie meilę ir grybus” turi “grybinę” ir “maistinę” linijas, apvalką, kuris filmą paverčia skaniu ir gurmanišku bei išskiria iš daugybės sudėtingai besivystančių santykių dramedijų. Po šios juostos norisi ne tik traukti į grybus, bet ir kažką įmantraus įsimesti į skrandį, panašiai kaip ir po “Julie ir Julia” (tik čia visiškai be komedijos elementų). Pažintiniai “grybiniai” filmo kadrai suteikia dokumentiškumo, gamtiškumo ir veikia pozityviai raminančiai.
Rekomenduoju trokštantiems rasti gamtą civilizacijoje.
httpv://www.youtube.com/watch?v=OQrEeYjFtus
—–
Ispanija (Spanien), rež. Anja Salomonowitz, 2012
“Ispanija” – austriškas austrės filmas mums lyg ir nesvetima, bet ir ne per daug aktualia, nelegalios migracijos ir azartinių lošimų, tema.
Filmo kūrėja bando į vieną suvesti tris siužetines linijas: moldavo nelegalią kelionę iš tėvynes į Ispaniją (“nes ten dar žmonės bijo Dievo”), kuri po avarijos nutrūksta austriškame kaimelyje; moterį, dieną restauruojančią bažnyčią, naktį piešiančią už pinigus į namus parsivestų vyrų veidus, ir jos buvusį vyrą, sadistišką, brutalų fetišistą, dirbantį policijos Migracijos skyriuje; bei priklausantį nuo lošimo aparatų vyrą, nešantį iš namų brangenybes ir vis labiau klimpstantį į skolas.
Salomonowitz bando aprėpti daug temų – migracijos, deportacijos politika, skirtingų kultūrų žmonių santuoka, vyrų prievarta prieš moteris, smurtas šeimoje, azartinė priklausomybė, krikščioniškos vertybės – tačiau jai nepavyksta išvengti visą filmą styrančio klausimo “prie ko čia tas lošėjas”.
Taip, paskutiniai kadrai atsako į klausimą, uždaro siužetinį ratą, užlopo skylę, tačiau tas atsakymas nepridėjo papildomų pliusų iki tol vykusiam bardakėliui: šabloniškiems charakteriams (išskyrus policijos pareigūną, kurio liguistumą, nors ir nenatūralų, nepriekaištingai suvaidino Cornelius Obonya), dirbtiniams dialogams, tiesmukiems simboliams (Magdalena bažnyčioje), perdėtai pritemptiems veikėjų keistumams, kurie visiškai filmui neleido įsivažiuoti ir virsti įtraukiančia drama. Nepadėjo net Max’o Richter’io garso takelis. Labai pusėtinas debiutas.
httpv://www.youtube.com/watch?v=jZNS1L_YL3o
—–
Visiškai pritariu dėl to, kad Pabaisos iš laukinių pietų kokybiškas ir vertas dėmesio filmas. Dar pridėt galiu po porą žodžių apie kitus…
Tabu – siužetas gana paprastas ir neįmantrus. Tačiau netradicinė struktūra, egzotiški vaizdai ir kitos detalės gerokai prideda filmui žavesio. Tikrai lengvas ir estetiškas filmas. Aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, po Artisto sėkmės režisieriai atsigręžė vėl į nebylųjį ir nespalvotą kiną. Bet čia tikrai ne pats prasčiausias šių kino formų panaudojimas. Senai istorijai labai tiko toks retro kinas. Tiesa, pirma filmo dalis pilkesnė, bet daug žavesio prideda senosios Auroros ir ponios Pilar draugo menininko mėgėjo personažai. Man patiko. 8/10
Sebaldo kantrybė pasirodė ramus ir gražus dokumentinis filmas. Tikrai pavyko tiek parodyti rašytojo išvaikščiotos rytų Anglijos kraštovaizdį ir juo sudominti (va, pvz., Benacre Broad), tiek atskleisti tam tikras knygoje „Saturno žiedai” aprašytas asociacijas. Bet vis dėl to manau šis filmas labiau skirtas W.G.Sebaldo gerbėjams. 7/10
Rakto skylutė – siurrealistinis, tamsus šmėklų ir vidinių demonų pasaulis. Puikiai pavyksta atkartot senų noir filmų atmosferą. Kartais krito į akis lyg ir per daug teatrališka vaidyba, bet filmas tikrai pasižymi kūrybiškumu. Tokį kiną jau galima vadint eksperimentiniu, tikrai negalėčiau jo rekomenduot tradiciniam kino teatrų lankytojui. 8/10
Garsai kaiminystėje – socialinė drama, kurios centre viena nedidelė kaimynų bendruomenė. Daug žadanti pradžia, bet gal filmas šiek tiek per ilgas ir potencialas tikrai nėra išnaudojamas. Filme puikiai perteiktas bendruomenės mikroklimatas, režisierius nustebina kartais netikėtais minties šuoliukais, kurie nėra visiškai ne į temą ir įneša šiek tiek paslapties. Kaip leidžia spėti jau filmo pavadinimas, garsai čia atlieka irgi svarbų vaidmenį. Nu žodžiu gana įdomus kultūrinis pjūvis, bet, sakyčiau, kažko pritrūko, jeigu ne režisieriaus komentarai po filmo, kas bent man buvo tikrai įdomu ir padėjo suprasti kai kurias mintis ir idėjas geriau. 7/10
Angelų dalis – tikrai kokybiška komedija. Aišku, gal kiek per daug to „teisingo” požiūrio, dėl ko istorija tampa kažkiek panaši į pelenės (nors gal režisierius čia ir siekė padaryti tokią gražią pasaką). Bet visa kita gerai. Linksmas filmas su tam tikrais taikliais kartais piktos realybės fragmentais. 9/10
Sesuo – kritikų išgirtas, Berlyno sidabriniu lokiu apdovanotas filmas. Man nepaliko tokio gero įspūdžio, nors pradžia buvo nemažai žadanti. Tikrai trūko stipresnės pabaigos, trūko žinios, kurią šita drama galėjo nešti žiūrovui. Nors filmo idėja šiek tiek priminė Berniukas su dviračiu, bet broliai Dardenai padarė tikrai gerokai stipresnį ir įtaigesnį filmą. 6/10
Festivalį baigiau dokumentiniu filmu apie Ai Weiwei – man patiko taip labai gal ir dėl asmeninės tam tikros patirties – teko lankytis Kinijoje ir šį tą pajaust ir suprast apie jų sistemą ir gyvenimą. Labai prajuokino filmo mintis, kad įkalintas Ai Weiwei sulaukė dešimčių tūkstančių žmonių palaikymo. Tam, kad ten būtų padaryta bent kažkokia įtaka sistemai, reikia bent keletos milijonų palaikymo. Bet tikrai įdomus filmas tiek dėl sistemos kritiko veiklos parodymo iš vidaus, tiek dėl supažindinimo su Kinijos intelektualų požiūriu, tiek dėl paralelių su kitomis diktatūromis… 9/10
Organizatoriai dar duoda kelis papildomus seansus:
Oficialiai pasibaigęs Tarptautinis Kauno kino festivalis suteikia ypatingą galimybę šią savaitę kauniečiams bei sostinės gyventojams dar pasimėgauti išskirtinių filmų seansais.
ŠMC kino salė | CAC Cinema:
– spalio 11 d. – dvi jaudinančios dramos „Atmintis gyvena pasakojimuose“ (18:30) bei „Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio“ (20:30)!
M. Žilinsko dailės galerija:
– spalio 12 d. 18:30 val. tikra menų – literatūros, kino ir muzikos – sintezė – „Sebaldo kantrybė”
– spalio 13 d. 18:00 ilgai lauktas režisieriaus Tony Kaye filmas „Atsiskyrimas”!
Patiko „Detachment” – aštrus, rodo daug problemų, nepateikia kategoriškų atsakymų.Po „American history X” buvau pasiilgusi Tony Kaye.
„Filmas apie meilę ir grybus“ (Now, Forager: A Film About Love and Fungi) nuo spalio 25 d. bus rodomas Vilniuje, “Skalvijos” kino centre. Rekomenduoju.
Sveiki, manau kad nelabai gražu pirmiausia paskelbti apie išankstinį bilietų pardavimą ir rekomenduoti pirkti klubo nario kortelę (10 lt) ir abonementą (60 lt) viso 70 lt., nes taip "pigiau" ir po to paskelbti Betoje abonementų akciją už 49 lt. Taip mes, kurie nusipirkom TKKF korteles ir abonementus anksčiau, likome apgauti.