Aktorius Vytautas Leistrumas puikiai žinomas tiek teatro „Atviras ratas“, tiek Keistuolių teatro žiūrovams ir gerbėjams. Žinomas jis ir tiems, kurie labiau domisi muzika negu teatru. Tačiau žinoti ir pažinti – du skirtingi dalykai, tad siūlome susipažinti – aktorius, muzikantas, dainininkas, kompozitorius ir geros dūšios žmogus – Vytautas Leistrumas.
Apie muziką, gyvenimą teatre ir ne tik šnekučiuojamės baigiantis dar vienam kūrybiniam teatro sezonui. Apie gyvenimo esmes ir prasmes kalbamės paprastai, su šypsenomis ir juokais.

Esame pažįstami nuo 2006 metų – tą rudenį su kolegomis įkūrėte savo teatrą, pirmąją ir vienintelę Lietuvoje teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Man pačiai įdomu ir šiek tiek keista, kad niekada taip ir nesu klaususi Tavęs, kodėl pasirinkai aktorystę? Kodėl tokia, o ne kitokia lemtis? Ir kiek jau metų esi teatre?

Kodėl tokia lemtis? Aš ir pats savęs to dažnai klausiu. Nežinau… Atrodo, kad mane kažkas čia už rankos atvedė. Kažkoks vidinis kompasas… Viena tikrai aišku – dabar jaučiuosi savo vietoj.
Žinai, man beprotiškai pasisekė, kad sutikau savo kolegas – „Atviro rato“ aktorius, savo teatro mokytoją – Aidą Giniotį, beje, ir Keistuolių teatro aktorius. Tai yra kūrybingi, užkrečiantys, neleidžiantys kūrybiškai atsikvėpti žmonės. Su jais nelengva, bet gera – esame kartu jau 8 metai.
Tad, viena yra teatras bendrąja prasme, ir visai kas kita – teatras su šiais žmonėm. (juokiasi)

Nemažai aktorių yra paliudiję, kad meilė ir nenumaldoma trauka teatrui yra atėjusi iš vaikystės, kai tėvai vesdavosi į anuomet tik sekmadieninius spektaklius vaikams. Ar Tu irgi turi panašios patirties? Koks Tavo ir teatro santykis buvo vaikystėje ir paauglystėje? O gal tos traukos „šaknys“ visai kitokios ir kitur?

Aš negalėčiau teigti, kad teatras mane traukė nuo pat vaikystės. Mane mažiuką dažniau nusivesdavo į koncertą, nes augau muzikinėj aplinkoj. Tiesą pasakius, išskyrus Keistuolius, aš teatro nepažinojau. Susipažinimas prasidėjo kur kas vėliau, brandžioje paauglystėje. Po pamokų nusipirkdavau bilietą į spektaklį ir nueidavau. Vienas. Mane traukė ir domino keista jėga, sklindanti nuo scenos, kažkokios tiesos pojūtis ar bent jos paieškos. Tai buvo gilinimasis. Į gyvenimą, į žmogų, santykius… Tas gilinimasis mane masino. Be to, gvildenamos temos gerokai skyrėsi nuo televizijos pasaulėžiūros… (šypsosi)

2002 metais įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) studijuoti aktorinio meistriškumo meno. Tai buvo tikslinis, Keistuolių teatrui rinktas kursas, kuriam vadovavo Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis. Ar buvai patenkintas, kad būsi „keistuolis“? Tai buvo geras sutapimas ar Tavo sąmoningas pasirinkimas?

Keistuolių teatro veikla mane, vaiką, visuomet žavėjo. Iš jų jutau kažkokią teisybę. Jie bendravo su vaiku kaip su sau lygiu. Jie žaisdavo, ir tas žaidimas užkrėsdavo. O jų dainos… jos viduje kažką suvirpindavo, užgaudavo…
O kad tais metais, kai aš stojau, kursą rinko Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas – iš tiesų tik lemtingas sutapimas. Nors yra žmonių, teigiančių, kad sutapimų nebūna… (šypsosi)
Prieš stojamuosius nuėjau į kelias konsultacijas. Jau per pirmąją įsitikinau, kad šie du vyrai puikiai išmano savo reikalą – iškart atsirado pasitikėjimas. Todėl stojau su mielu noru.

Aktoriai visad labai gražiai mena studijų metus, it kažkokį itin stebuklingą, nepaisant to, kad ir sunkų laiką. Ką meni Tu? Norisi prašyti, kad pratęstum sakinį: kai įstojau į LMTA arba, kai mokiausi LMTA…

Aš visuomet sakau, kad kai įstojau į LMTA, pirmus metus buvau teatrinio embriono stadijoje. (juokiasi) Tik įstojęs, kaip ir dauguma, persirgau pirmakursių aktoriukų liga. Jos simptomai tokie: visų pirma, studento galvoje ima kirbėti tokia mintis – „jei aš įstojau, tai aš jau Aktorius“. Antra, atitinkamai keičiasi elgesys – trokštama dėmesio, išsišokama viešose vietose, prasideda pavaidinimai troleibusuose, Katedros aikštėje. Svarbiausia, – tai vyksta iškart po stojamųjų egzaminų, vasarą – net neprasidėjus studijoms! (juokiasi)
Na, o po to prasidėjo nelengvi metai. Daug ko nesupratau, tęsiau mokykloje pradėtą veiklą – paaugliškai kovojau prieš sistemą… Sakau – teatrinio embriono stadija. Gal tik antrame trečiame kurse susivokiau kur atsidūriau ir ėmiau mokytis. Mokausi iki šiol. Kol mokysiuos, būsiu aktorius, kuriantis teatro žmogus. Jei nustosiu judėti į priekį, turėsiu užleisti vietą „gyviems“ kūrėjams. Teatre „darbuotojų“ nereikia…

Studijų metais sukūrėte jau legendiniu tapusį spektaklį – autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“. Ar buvo lengva išmokti būti rate ir gydytis save bei gydyti kitus teatru?

Lengva nebuvo. Be to, iš pradžių mes jokio spektaklio nekūrėme. Tai buvo Aido Giniočio pedagoginė užduotis, metodas, turėjęs išmokyti aktorių bet kokią dramaturgiją „perleisti“ per save. Padėti jam tapti savarankiškesniu, laisvesniu. O pasirodė, kad mūsų gyvenimai taip pat gali būti pagrindas dramaturgijai, o jų suvaidinimas – įdomus teatrinis žaidimas, improvizacija.
Sėdėdavom rate po penkias, šešias valandas. Bijodavom, pavargdavom… Bet kažkuriuo momentu ratas įsisuko – atsirado pasitikėjimas partneriu, tada – savimi. Išsikristalizavo žaidimo taisyklės, bendros teatrinės kalbos pojūtis. Išėjo taip, kad mes atradome, pažinome vienas kitą, sulipome kaip komanda.

Po bakalauro studijų, magistrantūros mokslų pradžioje įkūrėte savo teatrą. Kodėl? Ir koks tai buvo jausmas?

Repetuodami „Atvirą ratą“ susiformavome ne tik kaip grupė – susijungėme kūrybiškai. Buvo atrasta savita teatrinė kalba, užčiuopti kūrybiniai principai. Mums reikėjo susijungti ir kartu kurti toliau – vystyti spektaklio „Atviras ratas“ užkoduotus kūrybinius principus bei kūrybinį bendradarbiavimą.
Sunku apsakyti tą jausmą, kuris buvo apėmęs planuojant ir kuriant šitą teatrą. Juk buvo ir baisu, ir neaišku, kamavo nežinia… Iš kitos pusės – beprotiškai to norėjau. Matyt, tai buvo būtinybė – mes kitaip negalėjom… Beje, ir dabar dar niekas nepasikeitė. (juokiasi)

Jūs buvote bene pirmieji, parodę gražų ir darnų kūrybinės bendruomenės pavyzdį. Ką jauti matydamas, kad Jūsų pramintomis pėdomis eina kiti – teatras „Utopia“, „Trupė liūdi“, „No theatre“… Ar tai netampa tik madingu reikalu – baigti studijas ir kurti savo teatrą, o ne būtinybe iš tiesų ieškoti savo unikalios teatrinės kalbos ir raiškos, kaip kad darote Jūs?

Takas, vedantis teisinga kryptimi, vėliau tampa keliu. Džiugu matyti, kad mūsų pavyzdys užkrečia – vadinasi, kažką darome teisingai. Kūrybinė veikla visuomet sveikintina. Jeigu žmonės jaučia, kad jiems reikia burtis į trupę, kad jie nori toliau kurti kartu, kad kitaip negali – puiku. O laikas parodys, kas buvo padaryta dėl mados, kas – iš būtinybės. Mada juk greit praeina – tai sezoninis dalykas.

Esi daugiausiai vaidinantis ir labiausiai užsiėmęs „Atviro rato“ aktorius – tą liudija teatro statistika. Iš kur tiek energijos ir gyvybinio šėlo? Ką duoda darbai su kitais režisieriais ir kituose teatruose?

Aš nesu linkęs skirstyti žmonių. Mūsų teatre tai ne itin praktikuojama. (šypsosi) Man atrodo, visi dirbame vienodai. Žinai, man įdomu, gera dirbti – matyt tai ir yra energijos šaltinis. Be to, vidinis kritikas, gyvenantis manyje, skatina daryti geriau – tai vienas iš pagrindinių variklių. Žinoma, visada padeda ir sveikai kritiškas kolegų žvilgsnis. (šypsosi)
O darbas su kitais režisieriais, aktoriais visuomet leidžia pasitikrinti, ar savo teatre kuri pagal universalius kūrybos principus, ar nesi užsidaręs nuo viso pasaulio kažkokioje tik sau patogioje erdvėje. Kūryba nėra patogi. Be to, susitikimas su įdomiais, kūrybingais žmonėmis visuomet praturtina. Ir, svarbiausia, teikia didžiulį malonumą!

Jau minėjai, kad augai muzikinėje aplinkoje, tad koks Tavo santykis su muzika? Teko girdėti istorijos apie Tavo ir violončelės draugystę nuotrupas, tad labai smalsu išgirsti, kokia ta draugystė buvo?

O dabar bus ilga ilga istorija… (juokiasi) Mano santykis su muzika – tai kažkas panašaus į giminystės ryšius. Gimiau muzikantų šeimoje – senelis grojo anglų ragu ir obojum Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, abi tetos grojo pianinu M.K.Čiurlionio meno mokykloje, ten mokėsi ir mano mama, ir mano sesuo, ir aš… Dabar violončele ten groja mano puseserė Gabrielė. Mūsų šeimos šventės neapsieina be improvizacijų ir „jam session‘ų“. Dvylika metų mokiausi groti čele (muzikantų žargonu) „Čiurlionkėje“ pas mokytoją Romaną Armoną. Jam ir jo žmonai, violončelistei Ramutei Kalnėnaitei, esu dėkingas už įskiepytas žmogiškas vertybes. Būdamas 18-kos metų dėl rankos traumos turėjau mesti mokslus, ir 12-ą klasę pabaigiau Vilniaus J.Basanavičiaus vidurinėje mokykloje. Įstojau į LMTA, keletą metų negalėjau groti. Tačiau praėjusį lapkritį vėl įsigijau violončelę! Matyt, taip turėjo atsitikti – reikėjo pakliūti į teatrą, beprotiškai pasiilgti šito instrumento, ir į muzikavimą pažvelgti kitomis akimis.
Žinai, dažnai klasikos atlikėjai tiesiog „atlieka“ kūrinį – išgroja ar išdainuoja natas, frazes. Gražiai, techniškai, dinamiškai. O teatre bet koks veiksmas yra rezultatas. Pirma yra mintis, emocija, tik tada, kaip viso to išraiška, atsiranda žodis, veiksmas. To man gana dažnai trūksta klasikos atlikimuose. Jei muzika tiesiog atliekama – rezultatas tas pats, lyg aktorius tiesiog kalbėtų tekstą – vienur garsiau, kitur tyliau, tačiau be jokios minties, potekstės… Jau geriau ne taip švariai, bet gyvai. Juk muzika, kaip ir teatras bei kitos meno rūšys yra tik išraiškos priemonė. Svarbu, ką tu nori tuo pasakyti, pasidalinti, duoti.
Kita vertus, dabar kalbu ir galvoju, – kas žino, jei nebūtų buvę problemų su ranka, gal būčiau kaip tik toks „klasikinis“ violončelininkas.

Šį pavasarį ėmeisi naujo amplua – pradėjai kurti muziką būsimam „Atviro rato“ spektakliui. Kokia inspiracija?

Tiesą pasakius, kai Ieva Stundžytė pakvietė groti violončele naujame jos statomame spektaklyje– su džiaugsmu sutikau. Kūrybinė spektaklio komanda patys rašo pjesę, dirba laboratoriniu principu. Man taip pat labai įdomu pasigilinti į teatrinės muzikos specifiką. Be to, nesu kūręs violončelei… Taigi, dabar tuo ir gyvenu.

„Atviras ratas“ yra dainuojantis, kuriantis, grojantis teatras. Kas Tau ir Jums visiems yra muzikinė veikla?

Muzikinė veikla – tai būtinybė, tai antrasis kvėpavimas. Tai ir teatras, nes pabaigus aktorystę, ir muzika tapo vienu iš teatrinės išraiškos būdų. Daina – mažu dramos kūriniu, melodija – priemone emocijai, minčiai išreikšti.
Beveik visuose mūsų spektakliuose skamba muzika. Dažnai – mūsų pačių sukurta. Be to, greta visų spektaklių, koncertuojame su Aidu Giniočiu – grojame jo ir mūsų kūrybos dainas. Mums taip pat be galo pasisekė, kad koncertuojame ir su kompozitorium Andrium Kulikausku. Tai – pašėlęs vėjas Lietuvos muzikos padangėje! Grojimas su juo – ir pamoka, ir beprotiškas malonumas.
Įstojęs į aktorinį pradėjau groti gitara. Pirmame kurse vienam etiudui sukūriau pirmąją dainą – „Gitara nelengva būti“ (vaidinau kitų muzikos instrumentų skriaudžiamą gitarą). Nuo to laiko negaliu sustoti – rašau dainas. Ir, beje, darau tai su didžiuliu malonumu.

Šnekamės ketvirtojo teatro „Atviras ratas“, kuriame vaidini, kuri, būni ir gyveni, kūrybinio sezono pabaigoje. Tad kaip Tau gyvenasi tame teatre-rate? Kokios ateities viltys ir norai?

Gyvenu ir kuriu su įdomiais ir mylimais žmonėmis, todėl esu laimingas. Juk man sekasi! (juokiasi)
Iš ateities nieko nelaukiu, nes suvokiu, kad ji priklauso nuo manęs. Kiekvienas save kuria pats. Tad iš savo pusės, kaip sakoma, „darau ką galiu“. O visa kita – smulkmenos.

Rudenį minėsite savo teatro ketverių metų gimtadienį. Ar gali atsakyti, kas Tau yra teatras, ir kas Tau yra „Atviras ratas“?

Pasakysiu skambiai: teatras – tai gyvenimo būdas. „Atviras ratas“ – tai šeima. Kūryba jame – tai laisvė. Pozicija. Funkcija. Visa tai – gyvenimas.

Tad belieka palinkėti gražaus ir kūrybiškai gyvo to gyvenimo! Ačiū už pokalbį.

Kalbino Jūratė Čerškutė