TERRY PRATCHETT „Džonis ir mirusieji“, „Džonis ir bomba“

– Nebūtinai turi būti bukas, kad būtum nenormalus. Jei turi smegenų, gali būti dar nenormalesnis. Tai dėl to, kad visas tas protas ieško, kuo užsiimti.

Vaikišką ar paauglišką literatūrą visai smagu skaityti ir kai tau virš trisdešimties. Nežinau, kaip būčiau vertinęs Pratchett’ą mokykliniame amžiuje, o ir negalėjau, nes lietuviškai jo aplinkui tiesiog nebuvo, kaip ir angliškai. Bet čia ne apie tuos laikus, o apie tradiciją kasmet (dažniausiai tai prisimenu artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai) perskaityti bent po vieną nesuaugėlišką knygą – šįkart jų buvo net dvi.

Pirmoji – „Džonis ir mirusieji“. Tai antroji trilogijos apie Džonį Maksvelą dalis (apie pirmąją rašiau čia), kurioje vėl sutinkame Džonį ir jo šutvę: Bigmaką, Dreblį, BeJo-Foną,- vaikėzų gaują, mėgstančią pafilosofuoti nuo Markso iki vaiduoklių. O pastarieji čia minimi ne atsitiktinai, nes vieną dieną Džonis, keliaudamas įprastu keliu per kapines, ima matyti ten palaidotuosius ir, nebūtų vaikas vaiku – smalsumas ima viršų – vietoj papustytų padų Džonis su mirusiaisiais ima megzti ryšį, kuris išsirutulioja į projektą neleisti miesto valdininkams parduoti kapines  ir paversti jas nežinia kokia statybviete…

Tokie šios knygos siužeto rėmai (tiesa, matyti ne viename filme apie paprastų vaikų pastangas kovojant su piniguočiais), o ir dar gal pamenate apie Vilniuje vykusias statybas ant senųjų žydų kapinių. Tad knygos herojų siekis visai kilnus ir intriguojantis.

Iš pradžių kiek neskaniai skaitėsi Džonio gebėjimas kalbėtis su mirusiaisiais, nes per daug priminė Neil’o Gaiman’o „Kapinių knygą“, tačiau patikrinau kūrinių išleidimo datas ir viskas stojo į savas vietas – Pratchett’as buvo pirmesnis, bet tai nesumenkina ir Gaiman’o romano, kuris atmosferiškai visai kitoks ir savaip žavus.

„Džonis ir mirusieji“ – daug smagesnė knyga už pirmąją trilogijos dalį „Tik tu gali išgelbėti žmoniją“. Tokia gyvesnė, žaismingesnė, universalesnė, įtraukianti nuo pirmojo puslapio iki paskutiniojo, įvykis veja įvykį, vienas personažas keistesnis už kitą, o smagiausia šioje knygoje yra paaugliškoji šnekta ir pasaulėvoka, kupina gyvenimiškos išminties ir įžvalgų, kaip antai:

– Jei pradėsime veikti nežinodami, ką rengiamės veikti, galėsime nuveikti, ką tik panorėję.

Džonis nebe pirmą kartą suvokė, kad žmogaus protas, kurio beveik standartiniu modeliu buvo aprūpinti jo draugai, labiausiai panašus į kompasą. Nesvarbu, kaip jį kratysi, nesvarbu, kas jam nutiktų, anksčiau ar vėliau jis ir vėl nukryps ta pačia linkme.

– Neišmanymas – labai svarbu. Tai – pats svarbiausias žingsnis mokymosi proceso metu!

Trumpai drūtai: po šio trumpo, vienu ypu praryto pasakojimo norėjosi dar paaugliškos gyvybės dozės, tad iš karto susileidau ir paskutiniąją trilogijos dalį „Džonis ir bomba“. Ši pasakoja apie tą pačią padūkėlių gvardiją, kuriai dar daugiau spalvingumo prideda į berniukiškas gretas įsimaišiusi mergiotė Kirstė. Penketukas šįkart randa būdą keliauti laiku, tad jų laukia dar viena garbinga užduotis – išgelbėti miestelį, kuriame gyvena, nuo vokiečių bombų, numestų per Antrąjį pasaulinį karą.

Žinoma, vaikams pavyks ir šis žygdarbis, o „Džonis ir bomba“ pasakojamos kelionės laiku net po visų H. G. Wells’o, P. Anderson’o, S. King’o ir kitų rašytojų fantazijų susiskaitė šviežiai ir nenuvalkiotai. Pratchett’as ir čia pademonstravo savo meistriškumą, kurį įvertinti turėtų tiek paauglys, tiek suaugęs skaitytojas. Ir, neminėjau dar lyg, Pratchett’as ir jaunimui skirtame tekste geba būti juokingas. Skaitai ir tiesiog visą laiką „kamuoja“ šypsena.

Tikrai rekomenduoju visą Džonio Maksvelo trilogiją, kurią išleido „Bonus animus“, o visai smagiai, lengvai bėgančiu tekstu išvertė Elena Macevičiūtė, nepabijojusi teksto pritaikyti lietuviškajam skaitytojui. Nors dėl kai kurių vertimo vietų ir būtų galima padiskutuoti, ar tai nėra per daug laisva, ar tikrai tinkamai parinktas analogas, pavyzdžiui, „No, Karl was the one who usedta talka lika dis, said Yo-less“ išversta: „– Ne, Karlas buvo tas, kuris kalbėjo štai taip: „Londono žyyynios“, — sušnypštė BeJo-Fonas.“; arba: „Here we go, here we go, here we go?“ išversta „Skrisim, rankas iškelsim, surasim kelią, mes nerealios..“. Pastaruoju atveju autorius, manau, čia turėjo omenyje linksmąją futbolo skanduotę, o ne tiesiog eilinę pop dainušką. Kartais trūksta ir išnašų su paaiškinimais, kurie paaugliui tikrai praverstų, pavyzdžiui, kad vyras, rūkantis cigarą, yra Čerčilis, kodėl Stalinas yra „plieninis žmogus“ ir pan.

0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *