Mirtį sunkiausia ištverti gyviesiems.
Yra paukščių, pagal kuriuos vertini savo gyvenimą.
Terry Tempest Williams bent taip daro — vertina savo ir kitų gyvenimą pagal paukščius, kurie padėjo jai ištverti mamos mirtį. Pagal urvines pelėdas ir vidutines kuolingas, pagal avocetes ir kojūkus. Žarstosi amerikietė gamtininkė paukščių pavadinimais išmaniai, liūdnai ir pergyvendama ne tik dėl jų rezervatų plotų mažėjimo, bet ir dėl žmogaus veiklos, naikinančios gyvastį.
Tiesa, „Prieglobsčio“, talpinančio ne vieną globalią ir vietinės reikšmės temą, pirmieji puslapiai nekėlė jokių jausmų, išskyrus žiovulį ir skepsį. Na, nekaso manęs Didysis Druskos ežeras, jo vandens lygis, Solt Leik Sičio gyventojų potvynių ir atoslūgių problemos, vandens pompavimas iš vienos vietos į kitą ir pakrantėse perinčių paukščių arealai. Smalsu buvo įkišti nosį į mormonų virtuvę — autorė priklauso šiam religiniam judėjimui — tačiau tos virtuvės buvo tik trupiniai ir be didelės egzotikos. Nedaug dėmesio skiriama ir ne tik karščiu tvoskančiai Nevados dykumai, kur Amerikos kariškai prieš keliasdešimt metų vykdė branduolinius bandymus, kurių padariniai vis dar jaučiami šiandien. Gerai, galvoju, kad mes neturėjome ir neturime tokių plotų, kuriuose politikams knietėtų išbandyti grybo formos „fejerverkus“, tačiau mes turėjome ir turime vėžį, kuriam skirta didžioji knygos dalis. Vėžiui, kuris graužia, ardo, niokoja vis daugiau pažįstamų, kaip ir Terry Tempest Williams mamą, senelę, daugybę giminaičių, pažįstamų.
„Ne žmogus serga vėžiu, vėžiu serga šeima.”
„Prieglobstis“ — tai autorės akistata su artėjančia mamos mirtimi, vėžio pavidalu įsiveržusia į gimdytojos kūną ir artimųjų mintis. Tai savotiškas dienoraštis, kuriame su liga bandoma kovoti vaistais, operacijomis, maldomis, ašaromis, jausmais, keiksmais, protu. Tekste — visa žmogaus ir paukščio emocijų ir išgyvenimų paletė: nuo pykčio ir atkaklumo iki susitaikymo ir ramybės. Tai autentiška liūdesio ir gedėjimo saga, kuri skaitytoją pravirkdys, nušvies, nuramins, paprotins ir leis gauta patirtimi pasidalinti su kitais.
„Tu vis dar nesupranti, ar ne? – paklausė manęs mama.- Visai nesvarbu, kiek laiko man liko. Yra tik dabartis. Norėčiau, kad jūs visi su tuo sutiktumėte ir atsisakytumėte savo planų. Tiesiog leiskite man gyventi, kad galėčiau numirti.”
„Prieglobstį“ išverčiau todėl, kad mane labai slėgė, jog pastaraisiais metais, kai kone po pusmetį praleisdavau ne Lietuvoj, kiekvienąkart, kai grįždavau, rasdavau ką nors iš pažįstamų jau po žeme nuo vėžio. Taip ir likau su jais neatsisveikinusi, o su pažįstama psichoterapeute kalbėjome apie tai, jog Lietuvoje žmonių labai neteisingas santykis su ta liga, tad manau, kad „Prieglobstis“ galėtų padėti sergantiesiems. Be to, man buvo labai gražu, kad paukščiai gali skraidyti po knygą“, — taip apie knygos lietuviškąjį gimimą atsiliepė retai Lietuvoje sėdinti vertėja Violeta Tauragienė. Jai galima tik paantrinti — šita autobiografinė Williams knyga tikrai pakeičia požiūrį į mirtiną ligą. Nesu tikras dėl pačių sergančiųjų vidinių pokyčių ir išgyvenimų, bet, manau, jie turėtų knygoje surasti save, atpažinti skaudžias, neišvengiamas gydymo proceso situacijas, nejaukius pokalbius su artimaisiais, susigyvenimo su liga ir neišvengiamybe paieškas. Mane, kaip dar (tfu tfu tfu) nesergantį, bet gyvenantį su kovojančiais, „Prieglobstis“ veikė kaip vaistas sielai ir akstinas pozityvioms mintims, kaip išmintingas vadovėlis, leidžiantis geriau pažinti ir suprasti vėžininkus.
„Aš atsisakiau patikėti, kad mama mirs. Ir, neigdama jos vėžį, netgi jos mirtį, aš neigiu jos gyvenimą. Neigimas neleidžia mums klausytis. Aš negirdžiu, ką mama sako. Aš girdžiu tik tai, ką noriu girdėti.“
Rašytojai nelabai pavyko į vientisą kūrinį sujungti ornitologinį-gamtosauginį ir šeimos istorijos tekstus: didumą atvejų nuklydimai (kurių esama kiekviename skyriuje) į Didžiojo Druskos ežero problemas ir jame knibždančią fauną atrodė lyg atskiras kūrinys, nutolindavęs skaitytoją nuo „vėžinės“ istorijos. Galbūt autorė siekė parodyti, jog natūralūs gamtos virsmai atsikartoja žmogaus gyvenime, bet šios žinutės likau neperėmęs.
Nereiktų baidytis rašytojos profesijos — kaip gamtininkė Williams rašo pavydėtinai poetiškai. Taiklus žodis, lakoniški dialogai, trumpi sakiniai, jausmingai ir literatūriškai perteikiamas ne tik akimis matomas vaizdas, bet vaizdžiai, gyvai aprašoma emocinės plotmės patirtis. Williams lyg dailininkė kuria skaitytojo galvoje paveikslą — su tamsiu, ginkluotu žnyplėmis šešėliu kovojančios moterys, traukiančios giesmę „Jūs negalite uždrausti mūsų ašaroms tekėti ir negalite nutildyti mūsų dainų“; o virš jų suka ratus būriai skirtingų paukščių. Ir tada skaitytojo akis aptraukęs sūrymas tampa dar vienu to paveikslo potėpiu, atodūsis — kovotojų choro dalimi, „Prieglobstis“ — stiprybės įkvėpimo vieta.
O grįžtant nuo teksto prie fizinio knygos pavidalo, reikia pasakyti, kad „Baltų lankų“ leidžiamos serijos „Tikrosios patirtys“ knygų baisai nepatogus įrišimas — puslapiai nuolat grasina užsiversiantys, o knygos perlaužti per suklijavimą nesinori, norisi „Prieglobstį“ globoti.
*****
Informacija apie knygą: iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius : “Baltų lankų“ leidyba, 2010. – 350, [1] p. – (Tikrosios patirtys, ISSN 2029-302X). – ISBN 978-9955-23-396-1