Buvo žiema. Tokia šių dienų lietuviška pošiltė žiema, kurioje užsinorėjo ledinio kriminalinio trilerio. Jau nepamenu, kaip į akiratį pateko amerikietės Tess Gerritsen „Ledinis šaltis”, kuris ir atvedė prie „Ricoli ir Ailz” (Rizzoli & Isles) knygų serijos. O kad nebūtų nukritimų iš mėnulio ir knygos herojų biografijų praeities spragų, kaip būna, pavyzdžiui, ne chronologiškai skaitantiems Hario Hūlės serijos knygas, ėmiausi „Ricoli ir Ailz” serijos nuo pirmosios knygos „Chirurgo”. Ir lengvai užkibau.

„Chirurgas” pasitiko kiek įprastu serijinio žudiko, gebančio ypatingai originaliai apdoroti savo aukas, gaudynėmis. Žinoma, šiame literatūriniame amžiuje jau sunku bus nustebinti patyrusį skaitytoją meniškais arterinio kraujo piešiniais ant sienų ir lubų – šio gėrio Gerritsen tekste netrūksta, bet amerikietė turi savų kozirių. Jais gali būti įvardijamos medicininės detalios lavonų skrodimo ir tyrinėjimo scenos. Dažnai atrodo, jog autorė net mėgaujasi jomis ir specialiai nenori praleisti jokio lavono kojų laužymo garso, veido odos lupimo smulkmenų, kaukolės pjovimo pjūklu garsų, smegenų konsistencijos ir vidurių išėmimo kvapo bei dėjimo ant svarstyklių aprašymų. Bet tos Gerritsen pomirtinės autopsijos nėra savitikslės. Visų pirma, autorė žino, apie ką rašo – prieš tai ji įgijo medicinos daktaro laipsnį ir kurį laiką dirbo gydytoja; antra – tai yra pagrindinės serijos herojės, teismo medikės Moros Ailz, kasdienis darbas, tad be detalių tokios profesijos scenų būtų sunku įtikėti kuriamo personažo charakteriu.

Greta Moros koja kojon žengia detektyvė Džeinė Ricoli, kuri bylas narplioja iš kriminalistės perspektyvos. Šios paveikslas kiek paprastesnis ir ne toks ypatingas. Bet šis tandemas pagimdo tokį neįprastai moterišką literatūrinį „CSI. Bostonas”, kurį skaityti malonu ir nenuobodu.

Taigi, su „Chirurgu” viskas yra gerai, o su jo tęsiniu, „Pameistrys” – dar geriau. Gerritsen pastarajame geba net padvigubinti įtampą ir Thomas’o Harris’o stilistika užgniaužti skaitytojo kvapą. Maniau, kad dingus Chirurgui, bus nebe taip įdomu, bet klydau – ir „Nusidėjėlė”, ir „Dvynės” pateikė ne mažiau intriguojančias kriminalines istorijas, kuriose pagrindiniu smuiku lieka griežti Džeinė Ricoli ir Mora Ailz.

Kiek liūdna, kad pakanka trijų knygų ir jau esi perpratęs rašytojos literatūrinį receptą. Tai lėtai į priekį judantis herojų asmenis gyvenimas ir vis nauja byla, kuri dažniausiai atveda prie dar vieno serijinio žudiko, kuris vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau ima turėti asmeninių reikalų arba su Ricoli, arba su Ailz, ir pora dešimčių paskutinių puslapių, atnešančių išrišimą. Minėta asmeninio tyrėjų įtraukimo į kriminalinius įvykius fabula kelia kiek kreivą šypseną, bet tai ne dokumentinės knygos, tad priežastis aiški ir priemonė pateisina tikslą – vardan įdomumo.

Serijoje man patiko, kaip Gerritsen elgiasi su „savo moterimis” – įstumia jas į meilę, vieną su pareigūnu, kitą – su kunigu, net vienai užtaiso vaiką (dar tikrai nebuvau skaitęs jokio detektyvo, kur bylą tirtų aštuntąjį mėnesį nėščia policininkė), gimdymo metu pakiša įkaitu keistiems teroristams ir panašiai. Geriausias to pavyzdys „Dingusios”, penktoji serijos knyga, puikiai atskleidžianti pirmuosius motinystės įspūdžius, tiek iš naujai iškeptos mamos, tiek tėčio pusių. Žinoma, ir čia galima burbėti, kad tas moters su nubėgusiais vandenimis įtraukimas į patį kriminalinių įvykių centrą atrodo visiškai neįtikėtinai, tačiau tas neįtikėtinumo šleifas seka ne tik paskui Gerritsen, bet ir paskui kokį Jo Nesbo, kurį dėl to skaityti nėra nė kiek nuobodu.

Žinoma, Gerritsen nesinori lyginti su minėtu skandinavu, amerikietės romanai nors ir kriminaliniai, tačiau tokie lengvesnio literatūrinio svorio, be kietos pasakojamosios kalbos, su nemenka romantizmo aura. Ir Gerritsen yra labiau dialogų rašytoja – per juos atskleidžia esmę ir pagrindinius siužeto momentus. Tekstu kurti charakterius ir dėstyti veiksmą jai sunkiai sekasi.

O su „Mefisto klubu” ir „Relikvija” tai Tess kiek perlenkė lazdą. Lyg norėjo įnešti šio to naujo – t.y. mistinės atmosferos, bet rezultatas gavosi ne koks. Pasitelkta religinė simbolika, kuria apipynė naujas bylas, šias knygas verčia lyginti su tokia naivoka, neįtikinama Dano Browno knygų apie simbolistą Lengdoną kopija. Nepadėjo šeštajai ir septintajai serijos knygai ir tai, kad pagrindinių herojų asmeniniai gyvenimai nusistovėjo, nebeliko į priekį vedančių neužbaigtų šeimyninių konfliktų.

Tad kaip bebūtų keista, „Ledinio šalčio”, aštuntosios serijos knygos, atvedusios prie Tess Gerritsen „Ricoli ir Ailz” serijos, taip ir neperskaičiau: atėjo permainingas pavasaris, Gerritsen atrodo jau išsisėmusi, o ir šalčio nebesinori – tokiu metu daug maloniau šildytis su Andrea Camilleri itališkais romanais, bet tikėtina, kad prieškalėdiniu laikotarpiu knygų puslapiuose sniego vėl užsinorės ir prie Ricoli bei Ailz nuotykių dar grįšiu.