Trečiasis kanadiečių albumas vertas dėmesio ne todėl, kad yra geriausias iš visų trijų jų diskografijoje, o daugiau todėl, kad jis vientisiausias ir nepaskęsta moteriško vokalo synth-rock jūroje. Žinoma, galima būti negirdėjus net tokios grupės, tačiau po jau iškilusių į pop žvaigždes ir, nustojusių dominti savo nuobodumu, Evanescence, Within Temptation, Nightwish, Flowing Tears ir, žinoma, kaip nepaminėti čia moteriškųjų H.I.M., – The Birthday Massacre skamba kaip atgaiva sielai.
Po žudančio triušius antrojo albumo „Violet“ (2005) grupė neskubėjo: tais pačiais 2005-aisiais pradžiugino fanus DVD „Blue“, o šiais metais perleido jau retenybe tapusį pirmąjį oficialų dabrą „Nothing & Nowhere“. „Walking with Strangers“ – logiškas muzikinis tęsinys: išlaikyta ta pati nuotaika (iš gaudančios, paniurusios ir išgąstingos melancholijos gimęs tyros vaikiškos širdies žiaurumas), aranžuotės brandesnės (mažiau tos primityvios ir šabloniškos „uždainis – pacypiam, priedainis – pakriokiam“ sudėties), sklandantis aukštas Chibi vokalas mažiau kompiuterizuotas („Kill the Lights“ net primena Sarah Brightman popsinį „Fly“ periodą, o „Movie“ – Sally Oldfield flegmatiškumą), išvaizda nekeičiama (nuotraukose jie vis tokie patys pornopuslapiuose besifotkinantys mokinukai). Tai privalumai. Minusas, kad grupė ėmė skambėti daug popsiškiau: kietesnio skambesio gerbėjai keikia visiškai pakeistą mušamųjų liniją: iš gūdaus gotikinio skambesio liko tamsokas synthpop, o purvinų ir sunkių gitarų veik visai neliko: dabar pagrindas – sintezatoriniai efektai (buvo jų ir anksčiau, bet tik kaip prieskoniai). Tačiau koks karas bevyktų tarp klausytojų, veik visi pripažįsta, kad paskutinis senmergiškai violetinės (kaip ir kiti TBM albumai) spalvos darbas yra išvien hitinis, ir vieni mato tame gėrį (gali klausytis ištisai neišimdami disko iš grotuvo), kiti – blogį (grupė taps mainstream‘inė ir toliau nebetobulės). Na, tikrai nesinori, kad TBM imtų kepti identiškus albumus, bet kol taip neatsitiko, – nematau pagrindo galąsti kirvius.
Dar. Keista TBM tendencija – grupė vis pateikinėja savo pačių sugrotų gabalų naujas versijas, kurios nuo pirmykštės ne kažkuo skiriasi : „Violet“ tokių buvo net keturios, „Walking with Strangers“ liko viena – „To die for“. Negaliu sakyti, kad naujos versijos skamba blogiau, tačiau, kad geriau, taip pat – ne. Kam reikalingas toks ekscesas albumuose, o ne b-pusėse tik vieni TBM ir težino. Ir dar. Nežinau, ar tai įrašo kokybės priežastis, tačiau paskutinis albumas skamba daug švariau ir mieliau ausiai, vokalas labiau iškeltas, nebeliko tos plėvelės, slopinančios atskirus dainos elementus. Galbūt tai, supopsėjusio stiliaus įtaka, galbūt padėjo jau uždirbti pinigai, tačiau palyginus prieš tai išleistus du TBM cd, galima pagalvoti, kad jie tiesiog perrašyti iš empetrioškės.
Ir dar po ir dar. Man asmeniškai „Violet“ išlieka stipriausias TBM darbas, tačiau „Walking with Strangers“ jau dabar yra klausomesnis už minėtąjį, – jis labiau veža, negu marina. O man būtent to reikia nerimastingo rudens melancholijoje.
Pabandykit, apsiverkusių melodijų mylėtojai…
http://www.thebirthdaymassacre.com/
