Kartą teko keliauti su viena australiete ir, žinoma, anksčiau vėliau užėjus kalbai apie muziką, aš jai prisipažinau, kad viena grupė iš josios žemyno yra mano pati pačiausia.
– Kokia?- klausia.
– The Church,- atsakau.- Groja jau virš trisdešimties metų, turi dvidešimt studijinių albumų.
Ji keliskart pasitikslina ir teigia, kad pirmą kartą tokią girdi. Apėmė jausmas lyg bendraučiau su anglu, nežinančiu „Rollingų”, ar amerikonu, negirdėjusiu apie R.E.M., bet merginos nenuvertinau, nes jau anksčiau buvau susivokęs, kad šiandienos muzikinė pasiūla ir prieinamumas yra tokie, jog nesudėtinga baigti vidurinę nieko negirdėjus apie Hiperbolę ar Antį. Apie Antį, žinoma, paskutiniais metais būtų geriau nieko nebegirdėti, o štai australai The Church eina tobulėjimo keliu ir, vietoj Švedijon gyventi išvykusio nuo pat grupės susikūrimo joje grojančio gitaristo Marty Willson-Piper’io pasikvietę Ian’ą Haug’ą (iš „Powderfinger”), išleido vieną geriausių savo diskografijoje albumų „Further/Deeper”.

Vargu, ar jau klausę ir neužsikabinę anksčiau už The Church po „Further/Deeper” patirs kokį katarsį. Naujajame albume australai niekur nebėga nuo savo skambesio ir tebėra tokia patys – pamilstami ne iš pirmojo karto.

Sudėtingos, eksperimentinės, ilgos trukmės aranžuotės, vis toks pats, raiškus ir hipnotizuojantis, labiau deklamuojantis nei dainuojantis Steve Kilbey vokalas visuose dvylika takelių iš pradžių plaukia vientisai, lyg neaiškios miglos apsupti vienodai aprengti kareivukai. Taip, „Further/Deeper” lengvai nepasiduoda. Jei nori tinkamai susipažinti su naujuoju įrašu, suprasti, iš ko jis pagamintas ir su kuo valgomas, turi atidėti visokius multitaskinimus ir pasinerti vien į „Further/Deeper” – tik tada ima atsiverti gabalų skirtumai ir albumo gelmė. Tik tada imi pro lyderiaujantį Kilbey balsą pasiekti pavyzdinį naujojo gitaristo Haug’o indėlį (aišku, be vaizdo neįmanoma suvokti, kur prasideda ir baigiasi Haug’o gitaros, o kur Koppes’o), tik tada visa jėga ima skleistis albumo nuotaikos dramatiškumas, muzikinio audinio daugiasluoksniškumas, kur svajinga pakylėjanti lyrika maišosi su depresyvia psichodelika, tik tada imi jausti ketveriukės atsidavimą ir meilę savam tolimam/giliam kūriniui.

Ir albumo takelių eiliškumas idealus, grūzą keičia lengvumas, leidžia atsikvėpti, pailsėti, nenugramzdina visai į dugną, nes, pavyzdžiui, jei po žaizdas išdraskančio „Toy Head” eitų ne šviesus „Laurel Canyon”, o koks šiurpusis „Globe Spinning”, tai tada galima būtų eiti tiesiai virtuvėn, griebti peilį ir braukti per riešą.

It’s almost never tomorrow

Stipru ir įtaigu.

O pabaigai viena gražiausių albumo istorijų iš 1943-ųjų su Humphrey Bogart’u ir Janet Leigh.