Tie, kas yra bent pora sykių įjungę televizorių, yra regėje ir Naglį – orų revizorių. Nėra žemės pirstelėjimo, kurio nebūtų numatęs šis stichijų žinys. Žmonės kalba, kad jis turi ir antgamtiškų galių: štai esą sykį nutrenkė žaibą. Naglio gali prireikti ir analizuojant grupės „The Dead Wheather pavadinimą“. Bet kol kas pabandykime patys:
Tykuma prieš audrą – tai gražioji „THE DEAD WEATHER“ pavadinimo versija. Tačiau yra ir kita. Kiek šiurpesnė. Tai – oras, irstantis mirusiųjų kūnuose. Tiesa, toks vardas labiau tiktų kiek kitokio, sunkesnio ar agresyvesnio žanro atlikėjams nei alternatyvaus roko grupei. Bet ne čia valties irklai. „THE DEAD WEATHER“ – tai pakankamai žinomų muzikinių vokalinių ansamblių narių, norėjusių kiek pabėgti nuo kasdienės rutinos, kratinys, išaugęs į sėkmingą projektą. Būgnus čia plaka Jack White -— puikiai žinoma persona, labiausiai sublizgėjusi „The White Stripes duete“; pagrindinis vokalas patikėtas Alison Mosshart, kurios balsas skamba ir „The Kills“ dainose; vedančiosios gitaros stygas bružina Dean Fertita iš „Queens of the Stone Age“; na o už bosines partijas atsakingas Jack Lawrence, „The Raconteurs“ narys. Visa šita išvardinta šutvė jau gali pasigirti trimis klausomais albumais, na, o iš paskutiniojo, vardu „Dodge and Burn“, leidžia jau ketvirtą singlą – „Impossible Winner“, kuriuo ir dalinamės.

Šviežio dainos klipo veiksmas vyksta traukinyje, kur visas grupės kvartetas po vieną sukištas už grotų. Galima pagalvoti, jog tai – kalinių konvojus, bet kiek vėliau paaiškėja, kad čia tik keliaujančio išsigimėlių cirko vagonas, o „THE DEAD WEATHER“ yra šios organizacijos, jei taip galima pavadint, eksponatai. Vienas Jack‘as šešiapirštis, kitas – besiraizgančių galūnių rinkinys it aštuonkojis, Alison – iki pusės purvo krūva, tik vienas Dean atrodo tarsi sveikas.. Kelionės metu tarp „artistų“ kyla šurmulys, sukėlęs susirūpinimą apsauginiams, kurių agresyvus lojimas (taip taip, tarsi šuns) turėtų apraminti apsigimusius smarkuolius.

Nespalvotai perteiktas vaizdo klipas verčia stebėtis nelaimingu klajoklių gyvenimu ir tuo pačiu netgi gailėti. Atlikėjai tarsi užduoda retorinį klausimą: ar tikrai muzikantų gyvenimas toks žavus viduje, kaip vaizduojamas ant podiumo?

Ant šio „THE DEAD WEATHER“ vaizdo šedevro letenas uždėjo Sophie Muller, kurios klipai ištisus dešimtmečius sukasi po visas pasaulio televizijas. Galima lažintis, kad net ir Naglis yra matęs bent vieną „Eurythmics“, „No Doubt“, „Blur“ ar „Garbage“ kūrinių ekranizaciją, kurią laimino produktyvi režisierė. Būtų keista, jei „Impossible Winner“ negautų bent jau nominacijos už geriausią metų akių džiaugsmą, tačiau šitus reikalus paliksim didesniems ekspertams ir kritikams.