Šiais metais pasirodęs, tikrais faktais paremtas filmas „The Dig” (rež. Simon Stone) pastatytas pagal John’o Preston’o to paties pavadinimo romaną ir pasakoja apie vieną svarbiausių visų laikų archeologinių atradimų, kurio metu buvo iškastas VII amžiuje palaidotas anglosaksų laivas. Šios istorijos intriga ta, kad šis didis atradimas įvyko ne profesionalių archeologų, mokslininkų dėka, o jaunos ir turtingos našlės, „projekto” mecenatės Editos Prety (vaidina Carey Mulligan) ir savamokslio archeologo, astronomo Bazilio Brauno (vaidina Ralph Finnes) dėka. Moteris Brauną pasikvietė padirbėti savo valdose, nes nuojauta pakuždėjo, kad po jos laukuose stūgstančiais pilkapiais gali būti kažkas reikšmingo. Braunui atradus vertingą radinį, vėliau prisijungia profesionalų komanda iš Kembridžo ir Britų muziejaus.
Archeologija, istorija šiame filme yra vienos svarbiausių temų. Anglijoje, kur nuolatos lyja, užsiimti šiuo darbu yra labai sudėtinga. Kartu žiūrovas gali susipažinti su tuo, kiek kruopštumo, atsargos reikalauja šis amatas ir kokius pavojus jis kelia.
Kita svarbi tema, apie kurią mažai kalbama, bet kuri alsuoja į nugarą beveik kiekviename filmo kadre, yra mirties tema. Ji guli giliai minkštame „Sutton Hoo“ purve, šimtmečių senumo apeiginio laivo kauluose. Ji miega Editos Prety krūtinėje (herojė sunkiai serga), kuriai priklauso žemė su šiais neatrastais lobiais. Ji miega po Editos lova, kur paslėptas jos žuvusio vyro lagaminas. Ir galiausiai – Ji atskrenda RAF lėktuvais iš netoliese esančios bazės, kur ruošiamasi karui.
Dar šis filmas kalba apie nuostatas ir stereotipus. Pvz., apie tai, kad jei neturi specialaus išsilavinimo tam tikroje srityje, visai nereiškia, kad tu negali joje nuveikti ką nors reikšmingą. Filme matome kaip du entuziastai, neturintys jokio mokslinio išsilavinimo, vienas kitą palaikydami ir įkvėpdami, nuveikia šį itin svarbų archeologijos istorijoje darbą. Kembridžo archeologų komandai vadovaujantis Čarlsas Filipsas (vaidina Ken’as Stott’as) ketina nušalinti bemokslį Brauną nuo darbo prie radinio (kurį pastarasis pats iškasė), nes jis nėra „vienas iš jų”. Tačiau aristokratiško kraujo žemių savininkė, kasinėjimų mecenatė Prety užstoja savo bendražygį, sugėdindama Kembridžo snobus. Tik jos dėka Braunas lieka komandoje užbaigti pradėtą darbą.
Ne kartą pagalvoji, kad filmo kūrėjai Editos ir Brauno santykius tikrai nuves romantine linkme. Tačiau ne. Iki filmo pabaigos jie štrichuojami itin subtiliais niuansais, leidžiant žiūrovui pajaust šių (darbinių?) santykių gylį, pasitikėjimą vienas kitu, pagarbą, vienas kitos gyvenimo papildymą naujomis prasmėmis. Man atrodo, kad šitie Editos ir Brauno santykiai bei tai, kas tų santykių dėka buvo atrasta, ir yra šio filmo esmė.
Paraleliai eina daug kitų linijų. Brauno draugystė su jaunu Editos sūnumi Robertu, karštligiškai besidominčiu archeologijos mokslu. Tai dar labiau paveiku, kai sužinome, kad Edita sunkiai serga ir Robertas netrukus taps našlaičiu. Nors vyresnieji dairosi po „praeitį”, berniukas žvelgia į žvaigždes bei žavisi anapusybės galimybėmis. Tai 1939-ieji – kai iki kosminių kelionių dar laukia keli dešimtmečiai. Berniuko laimei, Braunas taip pat yra šiek tiek domisi astronomija, todėl pro teleskopą į žvaigždes jie žvelgia drauge. Taigi praeitis ir ateitis žengia koja kojon.
„The Dig” yra filmas, kuriame atkasta praeitis daro įtaką veikėjų gyvenimams. Kai veikėjai sužino daugiau apie praeitį ir žmones, kurie buvo prieš juos, maži jų pačių gyvenimo gestai nebetenka reikšmės, o gyvenimas – tik laikina stotelė, prabėgantis, kaip akies mirksnis. Tai įdomus filosofinis klausimas: ar žinojimas, kad mes esame vien tik žmonijos egzistavimo šleifai, išlaisvina ar varžo. Ar didžiulio, po žeme palaidoto laivo atradimas – simbolis žmogaus didybei ar žmogaus kvailumui.
Garsus teatro režisierius Stone’as ir scenaristas Moira Buffini randa jaudinantį kino ryšį su šiomis abstrakčiomis idėjomis.
Jautriame, vizualiame, meditatyviame filme užgriebta daug ir įvairių temų, todėl esu tikra, kad kiekvienas žiūrėdamas šią juosta atras tai, kas svarbu, įdomu būtent jam.
