Mark E. Smith turi NME „Godlike“ genius apdovanojimą, ir jei jį galima iš jo atimti ar jei jis pats įmestų jį į Temzę nuo aukščiausio Londono tilto, talento iš šio žmogaus neatimsi. Net jei užvakar scenoje dėl pažeistos motorikos jis vos laikesi ant kojų ir net jei jo žvilgsnis jau tuščias, o akių vokai nusvirę žemyn, net jei jis greičiau primena gyvą lavoną, jis vis dar yra tikrosios alternatyvos tėvas. Tas pats odinis švarkas, per ilgos iš kažkokio kostiumo iškomplektuotos kelnės ir pernelyg jaunatviški sportbačiai. Nieko tokio, tai – the Fall. O The Fall niekada negaliojo jokie „nauji trendai“. Jie patys yra tendencija, kryptis ir reiškinys.
httpv://www.youtube.com/watch?v=k3ZSXlNvAiI
Darganotą vakarą Oxforde jie žiebė tvirtais vinimis sukaltą muziką. Nei vieno judesio pro šalį, nei viena nata nepamesta, tik matematiškai teisingas ritmas ir gyva energija. Ne veltui Mark E. Smith vis perkomplektuoja savo grupę ir vargas tiems, kas jo nesiklauso. Jis vienas žino kaip viskas turi skambėti ir kaip viskas turi būti padaryta. Koncerto metu jis pats reguliuoja dažnius, garsą ir skambesį tuo sukeldamas paniką tarp garsistų. O jei prireikia, tvoja mikrofonu, stovu ar laidu per būgnų lėkštes. Mark E. Smith demonstruoja šeimyninės rangos kompleksą ir kartas nuo karto prieina spustelėti klavišus, kuriuos maigo jo jaunoji ir gražioji žmona Elena. Viename interviu ji džiaugėsi gyvenimu su Mark E. Smith, tik iš pažiūros ta porelė atrodo mažų mažiausiai keistai. Stebint muzikantus scenoje akivaizdžiai matyti, kad šie kiek prisibijo Mark E. Smith, vis žvilgčioja į jį tikrindamiesi ar teisingai groja. Iš pastarojo šį kartą jokių pokštų, niekas nepaliko scenos, Mark E. Smith niekur nenugriuvo ir nieko nesudaužė.
Publika nustebino per trisdešimt penkerius metus perkopusių vyrų dauguma. Prakutę viduriniosios klasės vaikinai ir vienas kitas nusivalkiojęs kadras. Kai kuriems iš jų trūko tik maxima maišelių rankoje. Tačiau visi laimingi ir pagerbti.
httpv://www.youtube.com/watch?v=8CVPElNt6ZU&feature=related
The Fall sugrojo pastarojo meto kūrinius, laukti nostalgiški, pavyzdžiui, Wrong Place Right Time ar Victoria nenuskambėjo. Tai tik įrodo šios grupės potencialą ir ne veltui jie kasmet išleidžia po naują albumą. Stipriausiai nuskambėjo naujieji „Over!Over!“ bei „Reformation!“ Šypsenas paskatino bene seniausias koncerte sugrotas kūrinys „White Lightning“, o stogus kilstelėjo „Sparta F.C.“.
Mark E Smith dalijasi savo kūryba į kairę ir į dešinę, tik vargu ar jau pats atsimena ką ir kur yra parašęs. Todėl dažną koncerto minutę jis vis pasiknisdavo kažkokiame ryšulyje ir iš jo išsitraukdavo sulamdytus popieriaus lapus, suprask, dainų tekstus. Vis dar toks pat sniaukrojantis balsas ir kapota mažai suprantama šiaurietiška tarmė. Šis žmogus vis apsilaižydavo lūpas, kartas nuo karto dainuodavo į du mikrofonus iš karto. Savo tonu, iškalba, laikysena Mark E. Smith pasakė kur kas daugiau nei savo lyrika. Vargu ar jį kviesčiau į svečius, bet suprantu, kad be šio žmogaus mano muzikinis „išsilavinimas“ būtų tikrai nukentėjęs.
jablykšt, smagumėlis. gal subrendęs Stavaris taps bent per pusę toks.