Nuostabus filmas suaugusiems (ne dėl nuogybių čia toks epitetas) pagal Elena Ferrante to paties pavadinimo romaną, kurio lietuviškai dar neturime. Jį režisavo labiau aktorė (keliasdešimt įvairiausių vaidmenų), nei režisierė Jake‘o Gyllenhaal‘o sesuo Maggie – tai jos pirmasis ilgametražinis produktas, už kurio rezultatą ji buvo atsakinga. Maggie sprendimas sėsti į režisierės kėdę iš karto pasiteisino – „The Lost Daughter” („Dingusi duktė”) jau nominuota trims Oskarams (už pagrindinį ir antraplanį moterų vaidmenį bei už geriausią adaptuotą scenarijų).

Ribotas biudžetas neleido įgyvendinti visų Maggie užmačių (kaip, pvz., filmavimas kino juosta), bet rezultatas visapusiškai pagirtinas.

Istorija nukelia į mažą Graikijos miestelį, kuriame atostogas prie jūros įsitaiso leisti jau brandaus amžiaus literatūros profesorė Leda (Olivia Colmas). Kelių dienų tylą ir ramybę sudrumsčia netoliese pasirodęs būrelis jaunų šeimynėlių, tarp kurių Ledos dėmesį patraukia mama su maža mergaite, iš rankų nepaleidžiančia mylimos lėlės. Matomas vaizdas ir elgesio situacijos Ledą nugramzdina į slogius prisiminimus, kuriuose atsiskleidžia ne pats maloniausias jos jaunų dienų kelias.

Filmo veiksmas gan lėtas, tad nenuostabu, jog netrūksta ir besipiktinančių (čia reiktų prisiminti apie teksto pradžioje minėtą filmo auditoriją – „suaugusiems”, kurie turėtų būti bent virš 30 kelerių). Kaip drama filmo siužetas nėra ypatingai išskirtinis, tačiau Ferrante nesuklydo, jog šį filmą leido režisuoti tik moteriai – „Dingusi duktė” turi tą stiprų moterišką geną, kuris tinkamai atskleidžia bręstančius ir senstančius moterų-herojų portretus, leidžia žiūrovui prisiliesti prie motinystės, kuri neleidžia (nesinori rašyti „trukdo”) mamoms lengvai daryti gyvenimiškus sprendimus. Vargu bau minėta motinystės linija būtų tokia stipri ir gili be moteriškos rankos. O žinant, kad Maggie vyras yra Peter‘is Sarsgaard‘as, kuris filme ne tik už rankos laiko „Atspalvių” modelį Dakotą Johnson, kai kurios scenos taip pat kelia įtarimų, kad kūrėja šioje Ferrante istorijoje apturėjo ir kažkokių asmeninių sąlyčio taškų.

Man patiko ir filmo atmosfera – tokia kažkiek hitčkokiškai baugi ir su palaipsniu didėjančia grėsme. Scenos su dingusia lėle vis užgniauždavo kvapą, leisdavo tikėtis lyg tuoj pamatysime kokį vudu ritualą ar, kad anksčiau ar vėliau pamatysime, kaip Colmas (ji puikiai tiktų šiandieninės Mizerės rolei) šlaistosi po atostogų miestelį su kokiu mėsos peiliu.

Galima lengvai paburbėti dėl filmo struktūros, kai kurių scenų (ne)būtinumo, bet viską puikiai nušlifuoja akims skirtas fantastiškas aktorių kolektyvas, graikiška panorama ir ausis glostantis garso takelis. Pastarasis net dvigubo malonumo: viena dalis iš instrumentinių Dickon Hinchliffe prisilietimų, kita – iš graikiškai zorbiško temperamento Monika kompozicijų – vietomis buvo galima filmą žiūrėti vien ausimis.

Dideliausia rekomendacija pažiūrėti ir paklausyti.