Simonas Tongas po pagrojinėjimų The Verve, Gorillaz, The Good, the Bad & the Queen pastaruoju metu koncentravosi į paskutinįjį savo projektą „The Magnetic North”, kuriame „dirba” ir ilgametis Simono bendražygis Gawainas Erlandas Cooperis (su juo kartu grojo grupėje Erland and the Carnival) bei vokalistė Hannah Peel.
Antrasis „The Magnetic North” albumas „Prospect of Skelmersdale” yra tikrai magnetiškas ir, matyt, tikrai ne atsitiktinai pavadintas taip kaip pavadintas.
Internetai sako, jog Britanijos miestas Skelmersadale yra žymus ten aštuntajame dešimtmetyje išplitusiu Transcendentinės meditacijos judėjimu ir negalima to nepajausti klausant „Prospect of Skelmersdale”. Skeme augęs Tongas savo kailiu patyrė miesto dvasinę aurą ir ją sudėjo į muziką.
Albumas skamba lyg kokios 80-ųjų komunos dalyvių vakarinis susėdimas, su paleistais plaukais, ryškiu pacifizmu ir dvasiniu lengvumu. Be jokio šamanizmo, intymiu akustišku skambesiu ir kažkokią religinę palaimą skleidžiančiais balsais trijulė kuria lengvumo aurą, kurią norisi gretinti su fantastiškuoju King Creosote & Jon Hopkins albumu „Diamond Mine”.
Net nekreipiant dėmesio į įrašo koncepciją, „Prospect of Skelmersdale” yra nuo pradžios iki pabaigos muzikaliai gražus ir vientisas. Toks lengvai melancholiškas, melodingas, kiek senoviškas, be šiuolaikiškų blizgučių (jei neskaityt retai išlendančių laužytų rimtų). Net nuostabu kaip čia dera viskas: archyvinių kalbų įrašai, akustinės gitaros, fortepijonas, violončelė, sintezatoriai, styginiai kartais primenantys orkestrinį filmo garso takelį („Sandy Lane”), dainingi Cooperio ir Peel balsai, tai šnabždantys, tai virstantys choru, ir George Harrison’o „Run Of The Mill” koveris.
Mano labiausi : lalaluojanti „Pennylands” ir liūdnoji „Signs”.
https://www.facebook.com/themagneticnorth/?fref=ts