THE NATIONAL „Boxer“ [2007, Beggars Banquet Records]

coverisPristatysiu, mano manymu, geriausią praėjusių 2007-ųjų studijinį darbą. Aišku galima ginčytis, kad tokiu reikėtų įvardyti, G. jau minėtus: Chinawoman „Partygirl“, Chromatics „Night Drive“, kent „Tillbaka Till Samtiden“, Shout Out Louds „Our Ill Wills“; ar, dar G. neminėtus: Blonde Redhead „23“, Richard Hawley „Lady‘s Bridge“, Michael Cashmore „The Snow Abides“, And Also the Trees „Listen For The Rag And Bone Man“ ar The Field „From Here We Go To Sublime“. Papildžius dar keliais pavadinimais, išeitų visas geriausių 2007-ųjų metų albumų topas, tačiau palikime tai kitiems/visiems ir apsistokime ties vienu – THE NATIONAL „BOXER“.

The National į mano klausomuosius horizontus papuolė su „Aligator“ (2005), bet tai buvo tik lengvutis skersvėjis prieš ramią „Boxer“ audrą. Nuo pirmųjų „Fake Empire“ garsų albumas pagauna, užgauna, prigauna ir visą tai daro vienu metu.

Albumo viršelis (prodiuserio P. Katis’o vestuvių nuotrauka) pasufleruoja, kad tai muzika brandžioms sieloms – tokioms, kurios stovi ant gyvenimiškų pokyčių slenksčio: vestuvės, išleistuvės, jubiliejus, paminėjimas, pristatymas ir pan. progos. Beje, albumo dainų tekstai lyg specialiai parašyti kaip tik tokia „paskutinio susitikimo vakaro“ tematika. Man norisi manyti, kad tai abiturientų išleistuvių vakaras: visi taip gerai pažįstami, bet greit tapsiantys nutolę vienas nuo kito, pritemdyta salės šviesa, lengvas alkoholinis svaigulys, mylima klasiokė glėbyje, vienos nakties nerūpestingas džiugesys su žinojimu, kad ryt prasideda naujas gyvenimo etapas, jokios skubos, ir, visą erdvę aplink kūną ir viduje pripildžiusi, muzika. Ji stebuklinga, nes griežtai agresyvi ir tuo pačiu švelni: niūriai gyvas kamerinis garsas iš akustinės gitaros, fortepijono, lengvų mušamųjų, gilaus boso ir melancholiško vokalisto baritono sintezės man leidžia The National pavadinti Interpol‘ų akustiniu variantu. Turiu omeny tuos Interpol‘us, kurie pakėlė kepenų akmenis su „Turn on the Bright Lights“ ir „Antics“; ir turiu omeny, kad Interpol‘ams toli iki The National skleidžiamo ramaus bet nemigdančio svaigulio, ir, taip, Sufjan‘as Stevens‘as tinka tik pagroti fortepijonu brazaviliškai skambančiose „Racing Like A Pro“ bei „Ada“, ir ne daugiau…

… Daugiau brukliniečių negirsiu, nes kiekviena albumo daina lyg jauno Ali smūgių kruša pilasi į dūšią, ir nepastebi, kad jau klausai „Boxer“ šimtąjį kartą, bet jis tik dar labiau nusišlifuoja ir išsigrynina; nepastebi, kada baigiasi paskutinė „Gospel“ ir prasideda įžanginė „Fake Empire“, kaip ir nepagauni nenuspėjamuose aranžuotėse, kada prasidėjo ir baigėsi priedainis, ir, ar iš viso bent viena albumo daina turi priedainį?

Matt‘o Berninger‘io vokalo tembras nei sekundei nekinta, neišsisemia, nenusilpsta, nepaleidžia klausytojo. Įkvėptas Dylan‘o, Morrissey‘jaus ir Paul’o Westerberg’o (iš The Replacements), grupės lyderis gali būti statomas greta Stuart‘o Staples‘o skambesio, Leonard‘o Cohen‘o lyrikos ir Nick‘o Cave‘o įsijautimo į pasakojamą istoriją.

Visgi tokio septyniasdešimtųjų indie poproko skeptikams būtina pasakyti, kad, jei nenorit gyvenimo švaistyti klausydami vėjų, tai privalot išgirsti bent interpoliškai post-punk‘išką, smukdančią prie sienos, „Mistaken for Strangers“, nesugaunamą boso liniją pakilioje „Guest Room“, magiškai moterišku vokalu ir akordeonu pagardintą „Slow Show“ ir, žinoma, gotišką, primenančią The Cure topus, „Apartment Story“.

Ne, daugiau tikrai ditirambų nebeskelsiu, nes kuo daugiau kažką giri, tuo atkakliau kiti ims ieškoti, kaip ir dėl ko tai išpeikti. Pats pridursiu, kad The National per daug statiški ir nuobodūs scenoje, kad norėčiau pamatyti juos gyviau nei galima Youtube: studijinis įrašas bent man klausosi daug smagiau. Grupė tikrai atrodo, lyg juos kas būtų privertęs groti nekenčiamoj vietoj ir dar nekenčiamesnę muziką. Pažiūrim :

[youtube NBujZr20O6M]

p.s. Pabaigai reikia pasakyti – The National su „Boxer“ dar kartą patvirtina taisyklę, kad narkomanais netampa melomanai, nes jie gali svaigintis muzika.

http://www.americanmary.com/

http://www.myspace.com/thenational

9 komentarai apie “THE NATIONAL „Boxer“ [2007, Beggars Banquet Records]

  1. su The National susipazinau tik surades „Boxer“. ir jis iskart nunese stoga ir pateko i metu topa praktiskai be ryskios konkurencijos i auksa

  2. vau, aiskeja ir kitu geriausieji. truputi stebina, nes, nu, geras tas boxeris, bet negi ant tiek? ir staiga taip visur pripazintas, kai tuo tarpu nelabai girdziu skirtumo nuo bet kurio kito ju albumo (nu ok, debiutini ash ilgainiui atsijojau). anyway, man smagu kad va tokie snobai dar kartais geriausiais isrenka tiesiog malonius ausiai irasus, o ne kokius ten novatoriskus indie experimentus ar kazka…

  3. heh, „novatoriškus indie experimentus“ ;) man tai bokseris – vienas iš labiausiai overrated ir overblogged pernai.

  4. liu, ne visa novatorija ir eksperimentai verti budvardzio ‘geriausias’. jie tiesiog kitokie, juos gal verta isgirsti, bet jie turi viena didele problema – ilgai neiskenti juos klausydamas, nors paskui gali laikyti save apsivietusiu ir neatsilikusiu nuo muzikinio gyvenimo. ir lyg nieko blogo zmonems butu pasiulyti paklausyti Antibalas, Menomena ar No Age albumus, bet juos rasyti prie geriausiu as negaleciau. Prie novatoriskiausiu – taip.
    offca

  5. Manau, kad čia kiekvienam individualiai. Juoba, kas yra eksperimentinis indie? Tiesiog tai, ko niekas nedarė iki šiol? Tuomet nykščiai į viršų. Nes bent jau aš labai retai atrandu poreikį klausyti n-tus „Interpol“ ar U2, ar Coldplay. Tie patys „Animal Collective“. Na, retai aš juos klausau, bet.. Klausau. Vis dar kartais paklausau „Sung Tongs“. Todėl, kad kvaila prie geriausių pridėti eksperimentus vardan eksperimeto – nes aš dar ir albumo įrašyto grojant devyniais bliūdais negirdėjau, bet ar tai galėtų būti mano metų top’as?

    Kita vertus geriausiu albumu vadinti tą, kuris n-tąjį kartą interpretavo tai, kas n kartų jau buvo padaryta irgi keista. Bent jau piktnaudžiauti tuo yra negražu.

    Kalbant į temą, taip ir nesupratau šių metų „National“ fenomeno. Net nepasilikau mp3 kopijos. Gražu, tvarkinga, bet.. Nei užstrigo, nei palietė, nei nustebino.

    ir, offca, nuo kada menomena tapo novatoriškiausia grupe? gal jie kokia galvą aukščiau už tradicinius indie pop/rock leidinius, bet gi melodingas ir neknisantis, gerai aranžuotas, instrumentuotas darbas.

  6. bet juk beprasme tokia diskusija – butent todel, kad kiekvienam individualiai… as galiu drasiai teigti, kad man Straberry Jam yra idomiau ir geriau, nei Boxer, ir sita nuomone bus tiek teisinga, kaip ir visos kitos..ir kodelgi nedeti prie metu topo grojimo devyniais bliudais, juk koks F.Hauseris tokiais tik ir groja, o ji megstanciu irgi egzistuoja..

    o visi sitiek stiliai, indie eksperimental, kuri grupe geriausia is ju, eksperimentas del eksperimento ir t.t. – juk tai tik zodziai gincams : jei muzika gera ir atlikejas puikus, niekas nesvarsto apie jokius stilius, o tiesiog klauso.

    ai nu is to isplaukia, kad ir visi ivertinimai yra beverciai, tik kad, aisku, smagu susipazint, kas ko klauso ir taip lengviau nepasimest, issirink ka klausyt is to bekrascio muzikos vandenyno.

    fainas puslapis!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.