Tikriems fanams The Sisters Of Mercy yra ne muzika, o buvimo būdas. Kai tamsiais vakarais klausai When You Don‘t See Me ar Colours, tai yra apie buvimą, o ne apie muziką. Atsimenu, kaip šratinuku bandžiau įrėžti grupės pavadinimą į mokyklos suolą ir man gerai sekėsi. Auklėtoja liepė nuvalyti. Nuvaliau, bet ant stalo liko rėžiai. Geri tokie, o ir suolas švarus ilgai neišbuvo. The Sisters Of Mercy pakeitė The Stranglers. Po pamokų iki kito ryto ant lentos kreida palikdavome Andrew Eldritch dainų tekstus. Ilgus, vėsius. Mūsų, šešiolikmečių, širdis plėšančius.

Aš norėjau būti panašus į Andrew Eldritch, tačiau neturėjau tokių skruostikaulių ir duobučių žanduose. Nenešiojau military stiliaus tamsių akinių, o mano plaukų stilių labiau diktavo Robert Smith iš The Cure. Kaip ten bebūtų, aš dabar panašesnis į Andrew negu bet kada. Pastarasis jau niekuo neprimena to lieso į odą įsisukusio goto. Anksčiau ar vėliau duobutės dingsta, o nelaibas kūno formas tenka slėpti džemperyje ir laisvose kareiviškose kelnėse. Prieš dešimtmečius vešėjusi svajonė primena pasenusį bičą, kuris sėdi prekybcentrio stovėjimo aikštelėje ir iš savo dešimties metų senumo Subaru leidžia Lucretia My Reflection.

The Sisters Of Mercy išleido penkis albumus, iš kurių tik trys buvo rimti studijiniai darbai, o paskutinis jų išėjo 1990 m. Ketvirtadalis Rygos Palladium salėje apsilankiusių žmonių tada dar nebuvo gimę. Ir čia aš, tas, kuris The Sisters Of Mercy gyvai mato jau trečią kartą, susidūriau su keliais klausimais.

Pirma, kaip jie, tiek laiko neįrašę nieko naujo, sugeba pritraukti naujas klausytojų kartas? Antra, koks yra jų populiarumo (ir kulto) fenomenas? Trečia, ką aš čia veikiu jau trečią kartą? Po galais, vietoje gyvo koncerto, kuriame Andrew Eldritch atrodo kaip peraugęs agurkas, nepradainuojantis nieko iš savo paties kūrinių, būtų galima pasileisti jų įrašą ir šokti pasiskandinus dūmuose. Vonios kambaryje ar laiptinėje.

Reikėtų pripažinti, kad The Sisters Of Mercy yra labiau brendas negu muzika, kuri kadaise buvo įrašyta labai kokybiškai. Dalykas tame, kad iš esmės jos neįmanoma atkartoti gyvai, bent jau ne tokio biudžeto pasirodyme. Paklausykite, kaip skamba Vision Thing (1990) ar Floodland (1987) ir suprasite, ką turiu galvoje.

The Sisters Of Mercy visada buvo establišmentas. Esminis šaltinis. Visi atlikėjai, kurie iš šio šaltinio bandė gerti, atrodė kaip prastos kopijos, kurių nebuvo miela klausytis. Sisterių niekas nepermušė, kaip kad stipraus Pokemono, užėmusio Vilniaus katedrą. Kai tu esi žanro kūrėjas ir kone vienintelis atstovas, ko gero ant savo anuometės šlovės gali važiuoti kokius trisdešimt metų. Tokia fanų ištikimybe gali pasigirti tik nedaugelis grupių, pavyzdžiui, Depeche Mode, kurie į savo klausytojų ratą surinko jau keturias kartas ir, po velnių, daugybė grupių tik laižo jiems padus. Sisters Of Mercy šiandien turi tą patį, nes jų klauso nuo mobiliųjų galvų neatkeliantys paaugliai ir senyvi dėdės, kurie iki šiol ginčijasi, kuris Led Zeppelin albumas yra geriausias.

Mano paties interesas šiame koncerte buvo iš kuo arčiau pamatyti piktąjį savo jaunystės genijų ir susidaužti su juo haifaivu (pavyko!), bet kurių galų aš čia trenkiausi? Žinojau, kad jie ne(be)gebės groti, o Andrew pradainuoti. Žinojau, kad savo silpną pasirodymą jie slėps gausiuose azoto dūmuose. Vis tik, man šis koncertas buvo tarsi tas laiko ir erdvės susilenkimas, kuris trumpam priartino mane prie Žvėryno tvorų, ant kurių rašiau žodį Sisters. Priartino prie mano mokyklos suolo, kuris, matyt, dabar kažkur dūla, o jo molekulės sklaidosi ore.

Koncerto metu net trys Apple kompiuteriai (turėję atstoti Doctor Avalanche būgnų mašiną) ir dvi silpnai įgarsintos gitaros tik ketvirtadaliu davė tos jėgos, kuri ateina iš albumų. Tada tu sau sakai: ok tai gyvas koncas, viskas ir turi skambėti taip šūdinai. Viskas taip ir skamba, nes tai, ką girdėjome, buvo tik šešėlis tų The Sisters Of Mercy, į kuriuos kadaise aš ir mano draugai norėjome būti panašūs.

Andrew Eldrich kažką riaugėjo, o gitaristai regis specialiai nusitildė gitaras. Suprantama, Andrew niekada ir nedainavo, bet kai koncerte daugiau dainų tekstų pasidainuoji pats sau negu tai padaro vokalistas, tai apima šioks toks liūdesys. Tą jausmą prasklaido priedainiai (First And Last And Always arba This Corrosion), kuriuos Andrew padeda ištempti jo vyrukai ir šeši žmonės iš publikos (su visa pagarba latviams, bet liguista intraversija pasireiškianti koncertų metu regis yra šios tautos rykštė).

Išsinešiau jausmą, kad ketvirtą kartą The Sisters Of Mercy gyvai nenorėsiu matyti, nes naujų įrašų trūkumą ir koncertavimą tokia kokybe laikau nepagarba savo fanui. Kita vertus, ačiū jiems už sugrąžinimą ten, kur pasaulis atrodė paprastesnis, o problemos apsiribojo tėvų neleidimu kur nors išeiti. Tas Andrew Eldritch rankos kirtis per mano ranką taip pat buvo vertas reikalo. Erdvė susilenkė ir kol kas neatsitiesė. Išeidamas į naktinę Rygą pamaniau, kad blogiausia, kas gali nutikti su grupe, nutiko su The Sisters Of Mercy. Jie užkniso iki gyvo kaulo, bet tu juos myli ir niekada nepaliksi. Ateis tas vakaras, kai šalia reikės Marian ir tu sakysi I Was Wrong.