The Souljazz Orchestra iš Kanados yra labai gerai. Bet kokiu laikmečiu: tiek kai trūksta saulės, tiek kai ji spigina per daug. Šešeriukės albumas „Inner Fire” skleidžiasi lyg gyvas organizmas. Greičiausiai tam įtakos turi ir tai, jog įrašas analoginis, be jokių modernių kompiuterinių fintikliuškų.
„Inner Fire” – lengvas lyg brizas, pučia ir gaivina, ir sušildo ir ramina, ir užveda, ir tinka fonui, ir pagrindiniam patiekalui.
Lengva mišrainė iš dvasingo funko, neįmantraus džiazo ir lotyniškai afrikietiškų skambesių smagiai susilieja į vientisą dermę, kurioje savo vietą randa tiek instrumentinės bliuzovos kompozicijos, tiek salsai tinkami ritmai („Agoya” tikrai tinka vidinei ugniai uždegti ir pramoginių šokių konkursams).
Žodžiu, nuotaikingas albumas, kuriame The Souljazz Orchestra demonstruoja platų akiratį. Nors kartais gal kiek ir per platų, nes kartu su skleidžiama nuotaika sklinda ir įspūdis, jog vienos puodynės iki dugno neiškabinę šie veikėjai griebiasi kitos – aš, pavyzdžiui, mielai suvartočiau pilną albumą vien tokių žudikiško saksofono lydimų kompozicijų kaip „Sommet en Sommet”, arba rastamaniškų ritmų, demonstruojamų „One Life To Live”, prisodrintų takelių rinkinį. Dabar gi – diske daug įspūdingų momentų, kurie ne visada gula į to paties stiliaus lentyną, bet tai menkas trūkumas.
Pasilinksminam:
