Po vasaros vidury išgirsto „Timmerdalen”, kompozicijos, pavadintos vieta, kurioje gimė visas šio albumo pagrindas, tikėjausi mažos bombos, kuri turėjo sprogti išgirdus visą albumą „This is head”. Išgirdau ir niekas nesprogo – dėl per didelio skaičiaus lėtai tampomų kompozicijų, bet tai nereiškia, jog naujasis švedų indierokerių albumas nesiprašo būti klausomas atsukus garso rankenėles iki galo.

Ketveriukė trečiajame albume nutolo nuo anksčiau būdingo, The Delays primenančio dainingumo, džiugumo ir susikoncentravo į muzikinę dalį, kuri naujojo įrašo visumą pavertė gan niūroku, psichodeliniu, krautrokiniu mišiniu, skaniai atskiestu ūkanotu kosminiu ambientu, čaižokais gitarų rifais ir vaiduokliškais vokalais.

Vokalai čia yra tai (ypač „People” – pačiausiame albumo gabale), kas primena – oh, nemaniau, kad kada išauš tokia diena, kai importinę muziką galėsiu gretinti su vietine – mūsų „Garbanotą bosistą”. Aklas testas su „People” apgavo jau ne vieną melomaną. Balso nustatymas, atmosfera, stilistika – viskas lyg iš „Bosisto” kiemo.

Likę septyneri kūriniai demonstruoja naują eksperimentinį grupės kelią, kuris man ypač patinka. Nuo pat vesterniško „Pieces” iki kulminacinio „Timmerdalen” ir visiškai užhipnotizuojančio epilogo „End” (su tos pačios įrašų kompanijos „Adrian Recordings” vokaline žvaigždė Alice Boman) „This is Head” stebina daugiasluoksniu muzikiniu audiniu ir nepaskęsta muzikinės pasiūlos gausybėje. Jie turi kažkokio šarmo, unikalumo, paslapties, kuri ir po keliolikos perklausų lieka neatskleista ir tebevilioja pasinerti.

http://thisishead.com/