„Gal tai nebuvo meilė. Tai galėjo būti kas nors kita.”
Suomių rašytojas Timo K. Mukka per šešerius metus sukūrė visą savo literatūrinį palikimą – 9 knygas, ir išėjo būdamas tokio amžiaus, kai dažnas tik imasi plunksnos. Savo kūriniuose jis vaizdavo Suomijos šiaurę ir jos gyventojus, vedančius savitą, uždarą, neatskiriamą nuo gamtos būtį, kupiną stiprių aistrų ir juslumo.
Mukka kūryba sulaukė labai prieštaringų vertinimų, kritikai jam lipdė „arkties isteriko”, „seksualinio mistiko”, „jusliojo romantiko” ir panašias etiketes.
„Balandis ir aguona” – paskutinis rašytojo kūrinys, turintis nemažai paralelių su paties autoriaus tuometiniais išgyvenimais. Mukka kaip ir jo herojus Pietis dėl tam tikrų nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, su skolų našta buvo priverstas grįžti į gimtąjį kaimą, kur išgyvena gilią depresiją, keliauja pėsčiomis po šiaurės Laplandiją, kur ir gimsta kūrinys „Balandis ir aguona”, į kurį sudėta, rodos, visi per kūrybos metus rašytojo išgyventi jausmai ir suvokimai: uždrausta meilė, kuriai nelemta išsipildyti, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas, neišgydomas žmonijos piktumas ir kvailybė.
„Balandis ir aguona” – tai lyg neeiliuota mistiška baladė apie ketvirtąjį dešimtį skaičiuojančio Piečio ir septyniolikametės Darjos meilę, tuštėjančio, mirštančio kaimo fone. Romano pavadinime autorius panaudoja seną palyginimą apie balandį, simbolizuojantį moterį, ir aguoną – vyrą. Pietis, kuris dar prieš pažintį su Darja, prarado norą kabintis į gyvenimą, atpažįsta joje balandį, meilės nešėją, Veneros ir Afroditės paukštį. Jis pats – juoda ir svaiginanti blogio aguona, kuri visiškai užvaldo Darją ir tampa šiai pragaištinga lemtimi.
Jau pačioje knygos pradžioje rašytojas pateikia skaitytojui finalinę romano sceną, kurioje ant kranto su negyva nuoga mergaite glėbyje sėdi prislėgtas, kone pamišęs Pietis Kolstriomas. Visa, kas seks toliau, tėra bandymas iš įvairių pozicijų (pasakotojo fragmentai mainosi su paties Piečio monologais) papasakoti šių dviejų herojų iš anksto pasmerktą meilės istoriją. Tarsi rašytojui būtų ne tiek svarbu kurti pasakojimo intrigą, bet labiau padėti skaitytojui suprasti ir išnarplioti šios istorijos aplinkybes, motyvus.
„Man, pavyzdžiui, atrodo, kad kai sėdžiu priešais tave ir pro dūmus žiūriu tau į veidą, tu gali justi mano beasmeniškumą – tai turėtų gąsdinti. Nejudu: šlapi mano drabužiai, kaip ir taviškiai, džiūsta prie ugnies. Nuogi ir pažeidžiami sėdim vidur tyrlaukių ir pro dūmų kamuolius žiūrim vienas į kitą – mes prislėgti liūdesio, kaip ir kiekvieną vakarą. Tai dėl nuovargio. Abu sulysom, praradom apetitą, tik deginanti būtinybė pabėgti dar nedingo. Aš nesu blogas, tačiau mano gerumas tolimas ir sunkiai pasiekiamas, galbūt niūrus”
Romanas iš tiesų yra šiaurietiškai niūrus, su stipria emocine įkrova, kurią dar labiau sutirština atokių Laplandijos kaimelių gyvenimo tikrovė, primenanti ištisus mėnesius besitęsiančią poliarinę naktį – ne tik išorėje, bet ir žmonių galvose. Kai Piečio kelyje atsiduria Darja, jis jau yra nukamuotas egzistencinio nuovargio, nevilties, o jaunajai Darjai atrodo, kad dar viskas prieš akis. Jųdviejų meilė (ir seksualinė) įsiplieskia nebodama didelio amžiaus skirtumo, Darjos nepilnametystės. Pietis suvokia, kad tai beprotybė, sudeginsianti juos abu, bet jam neberūpi kitų nuomonė, juo labiau faktas, kad ši istorija nežada laimingos pabaigos. Nežada to nei knygos tekstas, nuo pat pirmų eilučių dvelkiantis šalčiu ir mirtimi.
„Pražūk kartu su manimi, Darja. Juk ir tu be manęs daugiau nieko neturi, juk ir tu esi viena.”
Pietis daug mąsto apie gyvenimą, santykius, meilę, filosofuoja apie tam tikrų dalykų neišvengiamybę, apie tai, kad daug kas jau yra iš anksto nulemta ir, kad kartais pažadas yra geriau nei laimė, tad nenuostabu, kad pats ir pakerpa sparnus savajai Darjai.
„Aš buvau laimingas tave sutikęs. Bet paskui… būtume baigę savo dienas tarp televizoriaus ir šaldiklio.”
Esminis Mukkos literatūros išskirtinumas – ypatingai tampriai atskleistas žmogaus ryšys su gamta, tarsi knygos veiksmas būtų neperskiriamai persipynęs su ežerais, upokšniais, pelkėmis, uolomis, paukščiais, žuvimis, akmenimis. Žmonių jausmai, charakteriai tekste išgryninti, natūralistiniai, kaip ir gamta, nemokantys meluoti ir veikiantys vedami pirminių instinktų, todėl kartais jie atrodo net gaivališki, neturintys nieko bendro su civilizuotu žmogumi, už ką iš pradžių ir buvo labai kritikuotas Mukka, pasirodžius jo pirmiems romanams („Žemė – nuodėminga giesmė” ir t.t..).
Ir man Mukka „Balandis ir aguona” paliko dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, kūrinys labai tamsus, persmelktas liūdesiu, nerimu, nusivylimu, o, kita vertus, visa tai apdainuota nepaprastai gražia literatūrine kalba, melodinga, lyg ne knygą skaitytum, o šiaurietišką bliuzą klausytum.
Gerai suprantu, kad tai kas yra manyje, yra prisiminimas, šiltas gūsis, kuris kartais rudens vakarais padvelkia nuo upės ar ežero, kai nusileidžia saulė. Tai jausmas, kuris mus valdo: kam mano norėti, kad jis išnyktų. Jis vienintelė tikrovė, kuri yra ir bus; ji išliks bei alsuos ir tada, kai niekas nebeateis, o paskutinio laikraščio popierius bus toks nusitrynęs, jog nebebus įmanoma jo skaityti.
Rekomenduojama ši knyga tikrai ne kiekvienam, labiau tiems, kurie nesibaido skandinaviško niūrumo, atšiaurumo, kuriems Laplandija nėra vien Santa Klauso gimtinė, kurie pamiršo, kad visi mes atėję iš gamtos ir tik miestas, civilizacija mus išmokė slopinti savas jusles, meluoti, apsimetinėti prieš save ir prieš pasaulį.
„Visi mes esam tarsi švyturiai, kurie be perstojo siunčia signalus į tamsią jūrą; savo žinutei mes trokštame surasti gavėją ir trokštam ženklo, kad šviesa padėjo, kad ją pamatė tas, kas apie mane galbūt žino, tačiau be pagalbos negali rasti kelio. Netikiu, kad bent vieno žmogaus sielos siekinys būtų kitas žmogus. Siekinys yra kažkur kitur – tą pajunti. Materijos ir dvasios keliai skiriasi. Ir kūno, ir sielos aistrą galima patenkinti niekada taip ir neatradus paties pasitenkinimo. Vien tyrai, mažoji Darja..”
