Tindersticks yra ta grupė, kuri dviračio neišradinėja, tačiau sulig kiekvienu albumu geba pateikti daug ypatingų momentų. Tiesa, mano draugystė su jų albumais apsiriboja pirmuoju, antruoju ir „The Something Rain”. Visi kiti prašosi nemažo mėsinėjimo.

Naujasis lynčiška asilo galva ant viršelio papuoštas „The Waiting Room” laviruoja ant ribos ir dar prašo priimti galutinį sprendimą dėl džiazovo „Help Yourself”, kiek erzinančio titulinio „The Waiting Room” ir instrumentinių intarpų, tačiau šis albumas turi tokių šmotų, kuriuos norisi sukti be pabaigos ir tai rodo, kad grupės lyderis Stuart A. Staples turi dar užslėptų kozirių, kuriuos būtina išgirsti.

Visų pirma – dieviškasis „Were We Once Lovers?”, prasidedąs neįtikėtino trapumo ir graudumo gaidomis ir priedainyje virstantis requiem Davidui Bowie’iui (ech, kas šiomis dienomis jo neprimena); o kokia čia gili boso linija, kokia rezonojuojanti gitara, elektroniniai vargonai, styginai ir desperacija Staples balse. Šiemet dar negirdėjau nieko stipresnio.

Po to albumas džiugina (nors apie Tindersticks skleidžiamą melancholiją gal ir nedera taip rašyti) „Hey Lucinda” su jau ne pirmą kartą su Stuartu bendradarbiaujančia Lhasa De Sela; trapus „Second Chance Man”; „We Are Dreamers!” – su Jehnny Beth („Savages” balsu) ir fantastiškai šviesiai, nors ir liūdna gaida albumą užbaigia „Like Only Lovers Can”.

„The Waiting Room” turi minusų, stokoja vientisumo, vargiai taps metų geriausių albumu, tačiau Stuartas vis dar taip pat veikia – t.y. virkdo, o „Were We Once Lovers?” jau niekas iš galvos nebeišmuš.

http://www.tindersticks.co.uk/