Nuostabu, kai 1964-ųjų gimimo vyras 2015-aisiais išleidžia pirmąjį savo albumą. Toks albumas turi būti arba visiškai niekam tikusi saviveikla, arba iki negalėjimo subrandinta ir išieškota klasika. Dano Troels’as Hammer’is albumui „TRANS/FOR/MATION” galima taikyti antrąjį apibūdinimą.
Veik valandos trukmės instrumentinis įrašas sklinda lengvo ambiento, mediatyvaus fortepijoninio new-age ir minkštos lounge‘inės elektronikos bangomis.
Tiesą sakant, aš labiau būčiau norėjęs, kad Hammer’is būtų išleidęs du trumpesnius albumus: vieną – fortepijoninį, kitą – ambient’inį, nes nors šie stiliai atmosferiškai toli nepabėga vienas nuo kito, tačiau albume „TRANS/FOR/MATION” vientisumą išbalansuoja. Retkarčiais atrodo, kad kompozitorius neapsisprendžia, ar nori klausytoją vesti šokio žingsneliu, ar nori paguldyti į vasarišką pievą ir paleisti virš galvos debesis. Kartais norisi paburbėti ir dėl idėjų įgyvendinimo. Pavyzdžiui, „Run King” atveju – na kam tas plastikinis ritmas? Ir be jo šviesa čia garantuota.
Tačiau ir tai netrukdo albumui likti ypatingu, vertingu ir klausomu.
„Oi, kaip gražu”,- pasakiau sau vos išgirdęs piktinančiai per trumpą įžanginį „Azur”, skambantį kaip įsimintiniausios Ludovico Einaudi melodijos. Tačiau tokių juodai baltų klavišų skleidžiamų grožių albume stinga – dar yra taip pat trumputė „Birdy” ir „She Is Home” ir praktiškai viskas. Kitose kompozicijose fortepijonas nedingsta, tačiau nebeatlieka pagrindinės rolės, tampa tik vienu iš sudėtinių dalių, kurios susiklijuoja į tai plaukiantį, tai lengva ristele bėgantį muzikos tempą iš styginių, lengvos perkusijos, akordeono, pašvilpavimų ir operinio vokalo.
Hammer’is nebrėžia vienos muzikinės linijos. Jis būna tai Jean Michel Jarre mokiniu („The Singing Clouds”, „Tran/For/Mation”), tai operos ir elektronikos sintetintoju („Run King”, „Madsi”), tai dokumentinių filmų apie gamtą kompozitoriumi („Cold Hawaii”, „Mother Space”), tai prancūziško šansono mylėtoju („Trutte*s Sang”). Ir dar kažkuo, kas puikiai telpa po žodžiu „TRANS/FOR/MATION”.
PS. Jai kam norisi Hammer’io daugiau, tai susiraskite albumo deluxe leidimą, ten grožio dar pusvalandžiu daugiau.
kažkaip, Ovidijau, pirma pavadini tai iki negalėjimo subrandinta ir išieškota klasika, o paskui burbi dėl kūrėjo neapsisprendimo, plastikinio ritmo, stingančių pianino klavišų…
na bet reiks patikrint kas čia per velnias :)
Tai žinai, tobulumui ribų nėra. Ir – kad man kažkur kažkas nekliūtų, retai būna. Net vienam mylimiausių savo albumų R.E.M. – Automatic For The People rasčiau ką prikišti. Bet šis albumas tiktai gražus.