Trys savaitės premjeros:

Mažas priminimas apie tai, kad šią savaitę sostinėje po skirtingų teatrų, salių skliautais startuoja net kelios premjeros. Visos labai savitos ir visos skirtingai įdomios. Tad kas po kino atostogų pasiilgot gyvo meno vykstančio čia ir dabar – kviečiu pasižvalgyti, gal rasite kas patrauks ir Jūsų dėmesį. Žiūrim ką turim:

OKT teatras/Performansas „UŽDARAS VAKARAS”

Vis dažniau lietuviškoje scenoje išvystame jungtinius menininkų projektus apjungiančius kelias meno šakas, kelis skirtingų sričių menininkus – profesionalus ir šie eksperimentiniai meniniai bandymai labiau pretenduoja į performanso žanrą negu telpa į tradicinius spektaklio rėmus.

Performansą pavadintą „Uždaru vakaru“ , balandžio 23 ir 24 dienomis 20 val. Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pristatys OKT/Vilniaus miesto teatras. Šį vienos dalies spektaklį kūrė scenografė Jūratė Paulėkaitė, aktorius Dainius Gavenonis, aktorė ir dainininkė Brigita Bublytė kartu su aktoriais Povilu Budriu, Darium Gumausku, Aleksu Kazanavičium, Remigijum Vilkaičiu, smuikininke Ana Čekasina, kontrabosistu Vyčiu Nivinsku, videomenininke Aurelija Maknyte ir šviesų dailininku Eugenijum Sabaliausku.

Kūrėjai pristatydami darbą pasakoja, kad buvo įdomu išbandyti performanso žanrą: ne tiek vaidybą, kiek informacijos, ženklų siuntimą žiūrovui.
Uždaras vakaras“ – hermetiškas spektaklis. Kai visuomenė darosi atviresnė, o teatras vis labiau socialus, įdomūs tampa visai kitokie dalykai. Tokie, kurių neįmanoma interpretuoti vienareikšmiškai, kurių suvokimas yra labai individualus. Kad šįkart šiems įdomu bendrauti ne su žiūrovų grupe, o su atskiru tos grupės individu temomis, kurios remiasi itin asmenišku patyrimu. Aktoriai, imituojantys hipnozės seansą, leis žiūrovui stebėti sapną.
Kas dar slėpsis po Uždaro vakaro uždanga, daugiau informacijos rasite čia.

~~~~~~

Menų spaustuvė/Šokio-teatro spektaklis „MĖNULIS NEPAISO LOJANČIŲ ŠUNŲ”

Balandžio 26 d. duris atveria naujai įrengta pagrindinė Menų spaustuvės salė. Atidarymui pasirinkta gerai visiems žinomos choreografės, kultūros ministerijos premijos laureatės Airos Naginevičiūtės šokio-teatro spektaklio „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ premjera. Netradiciniais vizualiais ir garsiniais sprendimais paremtame spektaklyje septyni šokėjai savo kūnais kuria judesio ir garsines kompozicijas. Kaip teigia choreografė, tai metaforiškas kūrinys, kurį „atsirakinti“ turės kiekvienas žiūrovas atrasdamas savo kodą.

Kurdama naująjį spektaklį Aira Naginevičiūtė eksperimentavo skirtingomis raiškos priemonėmis – šokiu, balsu, muzika, piešiniu, trinant ribas tarp šių raiškos formų ir naudojant jas neįprastai. Garsas kuriamas kūnų ir judesių pagalba. Pastatymas ypatingas ir tuo, kad tai pirmas Lietuvoje šokio spektaklis pastatytas pagal specialiai jam sukurtą dramaturginį tekstą.

Iš judesių gimsta muzika, kuri atskleidžia ir papildo daugialypius spektaklio personažus –„mėnulio“ žmones. Šiuos personažus – stiprius, laisvus ir ieškančius – kuria septyni šokėjai. Anot choreografės, šis spektaklis apie gyvenimo paslaptį ir dėsningumo užgimimą atsitiktinume. Daugiau apie spektaklį galite paskaityti čia.

Spektaklio „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ premjera Menų spaustuvėje balandžio 26 ir 29 d. 19 val. Bilietai platinami internetu ir prieš renginį.

Savaitraštis „Literatūra ir menas“, savaitę iki premjeros spausdina interviu su pačia Aira Naginevičiūte „Apie kūrybą, įkvėpimą ir sizifo darbą“

~~~~~~

Jaunimo teatras/Spektaklis „RAIŠI ŽIRGAI NEŠUOLIUOJA”

Valstybinis jaunimo teatras balandžio 25, 26 d. 18 val. kviečia į premjerą „Raiši žirgai nešuoliuoja“, (Rež. Ignas Jonynas) pagal ispanų dramaturgo Luiso del Valio pjesę. Lietuvoje dar nežinomas autorius gimtojoje šalyje ir užsienyje už kūrybą, aktyvią pilietinę poziciją bei veiklą yra pelnęs daugybę premijų ir garbės apdovanojimų.

Pjesė „Raiši žirgai nešuoliuoja“ – tai vieno žmogaus monologas, pripildantis sceną personažais, atmosfera, jausmais, aplinkybėmis. Skaitytojas vedamas per jausmų istoriją nuo juoko iki ašarų. Pagrindinio herojaus Migelio pasakojimas prasideda retoriniu klausimu „ar esu kaltas?“. Jis mintimis nusikelia į tuos gyvenimo tarpsnius, kuomet galėjo jaustis kaltas – iškrėsdamas išdaigą nekenčiamam pusbroliui, pabėgdamas iš namų, būdamas įtakingu verslininku, bet netapdamas „teisingu“ tėvu. „Yra žmonių, kurie pusę gyvenimo tikisi sėkmės loterijoje ar lažybose, tačiau yra ir kitokių lošimų. Kasdien lošiama iš mirties avarijose, piktybinių auglių, kitų nepagydomų ligų ar depresijų“, – sako Migelis, prisiminęs savo žmonos ligą po sūnaus gimimo. Ar dėl to jį taip pat turėtų graužti sąžinė?

Nors spektaklis ir yra vieno žmogaus monologas, be Rolando Kazlo spektaklyje vaidina dar vienas aktorius – Giedrius Savickas, išduoda kūrėjai. Daugiau apie spektaklį skaitykite čia

Foto: Mykolas Budraitis

_ _ _ _ _

Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, etc.). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt

fb-share-icon

7 komentarai apie “Trys savaitės premjeros:

  1. „uždaro rato” foto iškart priminė „sirenose” rodytą castelucci šyzą. o iš aprašo panašu, jog taip gali ir būti. matysim…

  2. uoj, ne „rato” aišku. „vakaro” (idomu kiek žmogų būtų nepastebėję šitos klaidos?) :)

  3. castelucci nebuvo blogiausia ka esu maciusi, tad nebijau tokiu shyzų :) snd planuoju eiti, tad gal jau rytdienai turesim sviezius ispudzius i ka tai labiau panasu ar i nieka..

  4. Penktadienį išbadysiu Jaunimo teatro premjerą ;) Bilietai jau senokai guli spintoje..

  5. Pirmas pagal datas – OKT „UŽDARAS VAKARAS”.

    Jaučiasi, kad spektaklio režisūros ėmėsi scenografė. Ne scenaristė, pavyzdžiui. Tačiau teigti, kad PASAKA buvo, scenarijaus – ne, manau, negalima.
    Džiugu, jog po premjeros mačiau patenkintų reginiu net ne iš jaunimo tarpo. Bet karštai rekomenduoti, agituoti pamatyti šį spektaklį, nesiimu. Individualus reikals. Vis dėlto techno…
    Gėris džazininko Vyčio swingas. O kai Brigita uždainavo…
    Tokia gyva muzika teatre – apsilaižymas. Gerai, kad nesiimta lipdyti normalios trukmės. Saikas ir skonis tokiose dalykėliuose – būtinybė. O to, akivaizdžiai, netrūko…
    Spektaklis ne visiems.

  6. RAIŠI ŽIRGAI NEŠIUOLIUOJA – puikus spektaklis!
    Kažkaip dvi iš šių premjeros stiprokai neigia teatrologės Audronės Girdzijauskaitės postringavimus apie Lietuvos teatro „mirtį” (http://www.culture.lt/7md/?leid_id=795&kas=straipsnis&st_id=8176). Gal per griežtai suakcentavau, bet straipsnyje panašios deklaracijos.

    Įdomu, jog spektaklio „pagrindinė jėga” – dramaturginėse pastangose. Nerašau „dramaturgijoje”, o pastangose, nes gilių išrišimų ar minties gelmių 100% kaip ir nepasiekta, nors pakabinta i6ties giliai. 6ia prasme lietuviškos premjeros tiesiog neįmanoma nesieti su 35 metų senumo kino šedevru SEKLYS – rodosi ispanų dramaturgas sėmėsi idėjos iš rašytojo ir scenaristo Anthony Shaffer. Aišku, visai pakeisdamas dialogų priežastingumą ir esmę, ir galų gale dialogus paversdamas monologu. Taip drąsiai aiškinu apie daygeliui neregėtą senieną, nes jau kitą mėnesį kino ekranuose turtėtų debiutuoti 2007 metų šio filmo perdirbinys. Deja, pritaikęs meedžiagą šioms dienoms vienas ryškiausių teatro dramaturgų britas Harold Pinter bus sudirbęs senojo kūrinio finalą. RAIŠI ŽIRGAI NEŠUOLIUOJA finalas irgi manau ne stipriausia teatrinės pjesės dalis…
    O šiaip, kada spektaklyje Rolandas Kazlas, gali numanyti, jog jo bus lyderystė. Nebuvau susipažinęs, jog spektaklyje tik duetas aktorių. Taigi, čia jau ne lyderystė, o mono spektaklis. Puikiai atskleidžiantis Rolando talentą ir galimybęs. Bravo režisieriui Ignui Jonynui, kad rado šią pjesę. Režisūrai, scenografijai priekaištų negali būti. Netgi R.Kazlui pavyko „prakišti” savo mėgiamo Chet Baker (žr. interviu su aktoriumi g-taske) swingą, tiesa teskambantį berods viename epizode.
    Žodžiu, labai vertas dėmesio spektaklis. Demistifikuojantis narkotikus (kaip ir prancūzų filme „14,99″, debiutavusiam ekranuose), kas gerai, nes aiškinama, jog ką tik gautose statistikose, kokie 2/3 studentų juos yra bandę. Gerai, kad nėra ryškaus žanriškumo – suprantama, kad vyrauja komedija (esminiuose momentuose tai Rolandas parodo trečia pirštą, tai nušauna besionanizuodamas), bet skaudžios dramos spektaklyje irgi daug…

  7. Tikiuosi atsiras šios dienos Mūzų malūno recenzijos viršutianiame svetainės kampe. Necituosiu.
    DAIVA ŠABASEVIČIENĖ su aiškiu išankstiniu nusistatymu kerta Ignui Jonynui dėl jo polinkio į kiną. Gal ji kažkiek ir teisi dėl pjesės akcentų sukeitimų – neskaičiau jo, bet kad įširdus neatskiria, jog didžioji spektaklio dalis vyksta ant stogo, kur R.Kazlo personažas nutarė repetuoti savo kalbą rinkėjams, kad atrodo, jog Rolando veidas blogai apšviestas (keisti teiginiai), išduoda jog visi kritikai irgi žmonės. Su savo simpatijomis, nepasitenkininmais. Dažnai – tikrai subjektyviais…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.