Nelabai atmenu apie ką buvo brolių Coenų 1996-ųjų ilgametražis „Fargo” – bus puiki proga pažiūrėti dar kartą,- tačiau Noaho Hawleyjaus adaptacija televizijai pavergė po pirmosios serijos. Hawleyjus nepriekaištingai išlaiko Coenams būdingą tragikomišką atmosferą, stilių, siužeto vingius ir pateikia nuostabaus nuotaikingumo bei šviežumo reginį ir dešimties serijų pirmasis „Fargo” sezonas susivalgo su visais batais.
Istorija apie 2006-aisiais Minesotos mažame miestelyje nutikusius „realius” įvykius negali palikti abejingų.
Po miestelį siaučia šaltakraujiškas žudikas Malvo (vaidina Billy Bob Thornton), jo kelyje netikėtai pasipainiojęs draudimo agentas Lesteris (vaidina Martinas Freemanas) gauna iš žudiko vyrišką dovaną, kuri negrįžtamai pakeičia Lesterio asmenybę, keli už nosių vedžiojami policijos pareigūnai ir smagūs antraplaniai personažai (tarp kurių net charizmatiškasis Oliveris Plattas). Thorntonas čia blizga neįtikėtinai, tačiau jį trigubai lenkia Freemanas, puikiai pažįstamas iš Hobito ir daktaro Vatsono vaidmenų. Freemano personažas neįtikėtinai žavus ir verčiantis nuolat lūpų kampučius riestis viršun.
„Fargo” turi puikius aktorius, vaidybą, režisūrą, garso takelį ir seną gerą mistišką, juodo humoro prisodrintą Coenų kinematografijos aurą, kurios man taip trūksta paskutiniuose jų filmuose. Visas pirmasis sezonas plaukia tolygiai, be jokių duobių, lyg ilgas nenutrūkstamas filmas, kurį galima žiūrėti vienu ypu nuo pradžios iki pabaigos. Ir tai neabejotinai (kartu su „True detectives”) viena geriausių šių metų daugiaserijinių premjerų.
Hawleyjus jau kalba ir apie antrąjį sezoną, kuriame bus keliamasi į dvidešimt kelerių metų senumo „Fargo” praeitį ir galima suprasti nebebus nei Thorntono, nei Freemano, bet tai nereiškia, kad ir kitais metais „Fargo” nekaraliaus tv ekranuose.
Pasismaginkite.
—–
Antrasis „Fargo” sezonas lyg ir iš tos pačios operos, tačiau jį karaliumi pavadinti negalėčiau. Ir išvis, sakyčiau, kad nepasiteisino ta mada padaryti superinį pirmąjį sezoną su garsiais aktoriais, o po to po populiariu vardu pakišti tęsinį (ar šalutinę liniją kaip yra „Fargo” atveju), kuris atrodo tik kaip stipri pradžios kopija. Žinoma, žmonės žiūri, ir aš trečiąjį sezoną žiūrėsiu, tačiau nuo „Fargo” 2 sezono nekaifavau.
Negaliu sakyti, jog kūrėjai nesistengė, tačiau naujoji istorija prarado coeniškumą ir stokojo stiprių, išskirtinių personažų. Vienas buvo (Kierano Culkino vaidinamas nusikaltėlių sindikato galvos sūnus), tačiau užvertė kojas pačioje pirmoje serijoje. Po to žavėjo tik scenos, kuriose galima buvo matyti „Fargo” vardo vertą Kirsten Dunst personažą, o tie visi aplinkui besisuką kriminaliniai niuansai stokojo „Fargo” būtinos juodojo humoro auros ir gyvenimiško absurdo. Ir scenos su NSO taip ir liko neįmintos.
—–
Taip, naujos istorijos kiekviename sezone kiek erzina ir pareikalauja laiko naujų herojų įsimylėjimui, bet kai jau įsimyli, tai nori su jais gyventi iki pabaigos. Bent taip buvo trečiajame „Fargo” sezone, kuriame net du personažus įkūnija Ewanas McGregoras.
Serialo idėjininkas Noahas Hawley’jus užduoda dinamišką toną, kuris sėkmingai išsilaiko visas dešimt serijų. Kažkokių siužetinių sąsajų su ankstesniais sezonais nepavyko surišti, tačiau to ir nepritrūko. Ant absurdo ribos balansuojantis humoras, nenuspėjamas veiksmas, Merfio dėsnių verti dialogai, vizualiai paveikios nebanalios režisūros scenos sukūrė aukščiausios kokybės pramogą. Atskiro paminėjimo vertas geriausią savo gyvenimo vaidmenį sukūręs Davidas Thewlisas – jo suvaidintas grinčyškas personažas V.M. Vargas net naktimis sapnuojasi ir niekaip nedingsta iš galvos. Visiškas ateivis – net buvo kilusi mintis, jog jis į Žemę atvyko su ta skraidančia lėkte iš antrojo sezono. Žodžiu, tobulas kalėdinis sezonas, su šaltu oru, sniegu ir Kalėdine eglute.
Apie ketvirtąjį sezoną nebuvo nieko čia užsiminta, nes jis buvo toks blankus ir be užmojo, jog nesinorėjo gaišti laiko net vienam sakiniui. Viena laimė, jog „Fargo” sezonai neturi tarpusavio siužetinių sąsajų ir drąsiai galima žiūrėti atskirai ar ne iš eilės. Ir taip sakau vien dėl to, jog penktąjį sezoną, uždarantį visą, dešimtmetį trukusį serialą, tikrai buvo grynas fargiškas malonumas. Scenaristas Noah Hawley, atrodo, įgavęs antrą gyvybę pristato gan paprastą keršto istoriją, tačiau ją aplipdo tokiais veiksmo pagardais, tarp kurių galima rasti tiek „Terminatorių”, tiek „Vienas namuose”, o kur dar personažų spalvingumas, kurių priekyje gležnutė, visiškai neįtikėtiname (po „Ted Lasso”) amplua Juno Temple, seniai normalaus vaidmens neturėjęs Jon’as Hamm’as ir kietą senutę vaidinanti Jennifer Jason Leigh. Sezonas, kaip reta, ypatingai dinamiškas, pilnas veiksmo, intrigos, netikėtų posūkių ir juodo humoro – toks tobulas darinys norintiems žiūrėti vieną seriją po kitos.
Man tai kaip tik antras sezonas į pavėsį padėjo pirmąjį.
But to whom who.
Ok, then.