Kevin Spacey pastaruosius aktorystės metus skyrė veik vien serialui „House of cards” („Kortų namelis”) ir negalima už tai ant jo pykti. Pyko nebent amerikiečiai, kuriems pagal britišką to paties pavadinimo serialą pristatęs internetinis transliuotojas „Netflix” leido visą sezoną pamatyti vienu ypu – tapus nuo serialo priklausomam trylika valandų prie ekrano gali pareikalauti nemažai jėgų.

Aš priklausomybės neįgavau (greičiausiai dėl neseniai žiūrėto ir, mano manymu, charakteriais stipresnio „Boso”), tačiau negalima teigti, kad „House of cards” yra pilkuma tarp masės. Ne, ši politinės korupcijos prisodrinta drama apie Amerikos politiniame elite besisukiojantį kongresmeną Francį Underwoodą žiba iš tolo ir turi būti įrašyta tarp geriausiųjų pastarojo dešimtmečio serialų.

Serialo istorija sukasi apie kongresmeną, kuris turimą ambicingą planą įgyvendina lyg statytų kortų namelį – pakanka vieną kortą ištraukti ir visas namelis subyrės. Tačiau Underwoodas – patyręs žaidėjas, nors aplink jį skersvėjai pučia atsakančiai – konkurentai, smalsūs žurnalistai, tiesos ieškotojai, aukštesnio rango politikai… Tokiame nuolatiniame balansavime ant lyno sėdi ir žiūrovas, stebintis politikų ir verslininkų žaidimus. Tie žaidimai nėra pati įdomiausia serialo pusė,- bent mane labiau vežė Underwoodo ir jo žmonos personažai, tarpusavio santykiai, dialogai ir vis išlendantys tokie neįtikėtini siužeto posūkiai, kad ne kartą pagalvojau, ar ne per daug juodų darbų darbelių kongresmenas nudirba savo, o ne kitų rankomis. Kita vertus – mažiau liudininkų… Tačiau neverta leistis į siužeto detales, nes galima iš nemačiusiųjų atimti nemažą dalį malonumo.

Serialą ant savo tobulos aktorystės pečių, karts nuo karto tiesiogiai į žiūrovą beskireipiantis, laiko Spacey ir dar iš „Santa Barbaros” pažįstama Robin Wright, įkūnijanti politiko žmoną, bei estetiškai kokybiško vaizdo kartelę užkėlęs Davidas Fincheris, režisavęs pirmąsias dvi serijas.

Pirmasis sezonas tikrai susivalgo skaniai, o tuo tarpu antrasis sezonas kiek buksuoja ir didelių siurprizų pateikia tik persiritęs į antrą pusę. Tačiau jau kai išmeta, tai išmeta tokių ekscesų, apie kuriuos pirmajame sezone nebūtum net pagalvojęs. Žodžiu, kūrėjai tinkamai užsuko intrigos mašiną ir tenka laukti tęsinio, kuris pasirodys tik 2015-aisiais.

http://www.youtube.com/watch?v=ULwUzF1q5w4

—-

Trečias sezonas.
Buvo laukiamas. Laukiu jau ir ketvirtojo, tačiau trečiasis pritrūko kažkokio cinkelio, netikėtumo efekto, kuris verstų vienu metu pasirodžiusias naujas trylika serijų ryti vienu ypu. Scenaristai pagirtinai užsuko konkurencinį konfliktą tarp Underwoodų šeimyninių baltinių – tai leido atsikvėpti nuo nesibaigiančių rinkiminių ir politinių reikalų. Tiesa, politiniai užkulisiai čia vėl aukštumoje – ypač šiandien aktualūs santykiai su Rusijos prezidentu. Nepatiko ir, jog daug laiko skirta buvusiam Underwoodo štabo vadovui. Vienok, „House of Cards” lieka mylimiausias politinis serialas.

ps. Belaukiant trečiojo sezono peržiūrėjau identiškos politinės tematikos šešių serijų „Political Animals” – kokybiškas aktorių darbas, tačiau kiek šlubuojantis šabloniškas scenarijus. Bet verta pabandyti vien dėl Sigourney Weaver.

—-

Ketvirtasis sezonas su intriguojančia trečiojo pabaiga žadėjo pikantiškų įdomybių iš buvusio, esamo ar būsimo Underwoodų asmeninio gyvenimo, tačiau kūrėjai pasuko lengvesniu keliu ir vėl – kaip nekeista – grįžo į buvusį sutuoktinių status quo bei ėmėsi politikos. Per sezoną lyg ir įvyko šiokių tokių netikėtų ir stiprių scenų (pasikėsinimas, Claire motinos mirtis, derybos su teroristais, rašytojo ir pirmosios JAV poros pusryčiai), tačiau serialas didžiausią eterio laiką vėl narpliojo artėjančius prezidento rinkimus ir koncentravosi ties išlikimu prezidento poste. Tai, žinoma, būtina, bet tie rinkiminiai plepalai jau sunkiai valdo dėmesį ir atrodo panašūs į tūpčiojimą vietoje. Pritrūko ir to Kevino Spacey „užkadrinio” komentavimo, kuris puikiai atskleisdavo jo personažo charakterį. Ir sezono pabaiga pasirodė neypatinga, nekelianti didelės nekantros laukiant sekančių serijų.

Nors po poros valandų pabaigęs serialą atsiverčiau vz.lt, skaitau žinią ir galvoju, kad serialo kūrėjai gali būti neblogais politiniais pranašais.

—–

Be skubos ir su daug paspardymų sau į užpakalį pažiūrėtas ir penktasis sezonas. Nieko, matyt, jau nenustebinsiu pasakydamas, kad jis buvo pats prasčiausias. Šiaip tai stebina kūrėjų užsiciklinimas ties politinėmis peripetijomis, kurios jau buvo išsemtos per keturis sezonus. Ta nesibaigianti valdžios kova niekam jau nebeįdomi – visiems norisi pačių Underwoodų tarpusavio santykių, apatinių baltinių, kurie penktajame sezone skalbiami ypač retai. Žodžiu, vienuolika serijų malė šūdą, bet paskutinės dvi visai nustebino ir parodė, kad serialo dar galima ir nenurašyti, nors visumoje jau nebepykčiau, jeigu kūrėjai ar pirkėjai jau būtų nusprendę šią istoriją pabaigti.

Frazė „No more pain” užbaigia šeštąjį sezoną ir visą serialą. Įtariu ne vienam galvoje kilo frazės tęsinys – „Ačiū dievui, no more cards”. Taip, serialas išnaudojo visas kortas. Net ne kozirines. Sunku pasakyti, koks epilogas būtų buvęs su Kevinu Spacey’iu, kurį kūrėjai dėl kilusio seksualinio priekabiavimo skandalo pašalino iš serialo, tačiau akivaizdu, kad Robin Wright viena nesugeba paveikti žiūrovo kaip Spacey’is, stokoja charizmos, o ir kūrėjai neleidžia jai pasireikšti, nesukuria jokiu dar nematytų siužeto scenų, kur ji galėtų atsiskleisti.
Po taško dėjimo serialo istorijoje daugiausia, matyt, malkų galima priskaldyti iš pabaigos, kuri visiškai nevykusi. Taip, tikriausiai banalu būtų buvę užbaigti viską Kler mirtimi, tačiau buvo ir kitokių galimybių, į kurias visai logiškai vedė kai kurios linijos: atominės bombos paleidimas, uždarymas į psichiatrinę ligoninę, pagimdymas raguoto kūdikio ar pan. Žodžiu, „House of cards” sulaukė gėdingai nuobodaus galo, kurį galima pažiūrėti viena akimi kelyje iš/į darbą, o gi tai buvo autorinis Netflix kūdikis, kuris praktiškai šią internetinę televiziją iškėlė į tą lygį, kuriame yra šiandien. Vien iš tokios pagarbos galėjo Netflix vadovai serialui parodyti daugiau meilės ir dėmesio.