I’ve been having a lot of trouble sleeping as we all should. I dunno. You don’t live that long. It doesn’t matter. I mean, life isn’t that long. Eighty some odd years. Buy some shit. Use it. It breaks. Try to fuck somebody. Hope your shits don’t hurt too bad. I’m 44 now – you start doing that math. And it’s happy math now. Like, when you’re in your 20s, you’re like, ‘how long will my life seem? I hope it’s a nice long story and I hope like I feel I didn’t die too soon. You get to your forties and you’re like, ‘I’m almost there, man. Alright! Yeah!

Ko reikia iš gero serialo? Vieno paprasčiausio dalyko – jis turi tapti tavo šeimos nariu. Su juo norisi pasimatyti kiekvieną vakarą, sėsti kartu prie vakarienės stalo ar naktinėjant kartu išlenkti bokalą alaus, norisi kartu keliauti į kelionę per atostogas ir pristatyti savo draugams. Mano paskutinio pusmečio šeimynykštis – keistuolis Louie. Perkopęs į ketvirtą dešimtį, nuplikęs, šviečiantis iš toli ryžais plaukų likučiais virš paausių ir ant smakro, neslepiantis apvalaus pilvuko, išsiskyręs dviejų dukrelių tėvas iš Niujorko. Jis veik kas vakarą Manhetene lipa ant humoro klubo „Comedy Cellar” scenos ir dirba sunkų komiko darbą – nuoširdžiai atvirauja apie save, senatvę, kūniškas bėdas, gyvenimą su vaikais, skyrybas, mirtį… Dažnai tie juokai neatrodo juokingi, greičiau verksmingi dėl savo taiklumo ir keliamų problemų aktualumo. Louie ne tik šneka rampų šviesoje į mikrofoną, jis dar ir rodo ekranizuotas situacijas, kuriose nestokojama paties Louie nenusisekusio gyvenimo, depresijos apimtų aplinkinių, liguistų charakterių giminaičių, dviejų mielų. į paauglystę tik žengiančių mergaičių išminties, keistų daktarų, nesubrendusio vadybininko, naivaus tikėjimo žmogišku supratingumu, meilės su etikete „kam virš kem” paieškų ir dar daug daug ko. Net tokių gelmių kaip Amerikos karių linksminimas Irake ir Afganistane. Ar situacijos, kurią galima pavadinti patyčių viršūne – neįvardinsiu dabar tiksliai sezono ir serijos, bet buvo tokia scena, kurioje Louie jo pasirodymo nesiklaususią baro lankytoją prie visų pavadino pirmąja Amerikos nelaime, po kurios sekė vergovė ir Rugsėjo 11-oji. Buvo žiauriai juokinga ir nepatogu. O tokių nepatogių, psichologiškai skausmingų scenų čia gal net daugiau, nei verčiančių imtis už kretančio iš juoko pilvo. Todėl „Louie” tampa rimtu, kokybišku, gyvu, gyvenimiškų situacijų tragikomedijų šou, kuriame turinys yra apie gyvenimo prasmę, o ne apie nieką. Apie nieką buvo Seinfeldo televizinis sitkomas „Seinfeld”. Miniu jį ne veltui, nes pats Jerry suvaidina „Louie” save. Kaip ir amžinatilsis Robinas Williamsas. O Ricky Gervais poroje serijų persikūnija į psichuojantį daktarą. Net epizodinį vaidmenį sutiko atlikti paprastai aktoriumi nebūnantis mistiškasis režisierius Davidas Lynchas. Tai dar ne viskas, bet daugiau įtikinėti nesinori. Tiesiog priimkite į savo gyvenimą naują šeimos narį – Louie.

This is for life, Louie. For life!

ps. Kam „Louie” penkių sezonų bus per maža, susiraskite neilgai gyvavusį pirmtaką „Lucky Louie”. Nors šis vulgaresniu turiniu labiau primena „Vedęs ir turi vaikų” stilių, bet Louis CK ir keli kiti tie patys, iš „Louie”, aktoriai leis dar kiek ilgiau pabūti su nauju šeimynykščiu.