[tv series:] THE LEFTOVERS (2014 – 2017)

The Leftovers gali būti būtent tai, kas dar labiau sugniuždys po tokių žiūralų kaip „True Detective“ ar „The Killing“, tik čia nereikės įdėmiai sekti jokios kriminalinės fabulos. Šis serialas labiau primena prancūziškąjį „Les Revenants“, kuris kažkodėl žiūrėjosi labai sunkiai (gal dėl to, jog jau buvo matytas to paties pavadinimo 2004-ųjų pilnametražis filmas, katras nors ir be Mogwai garso takelio per pusantros valandos pasakė viską, ką galima buvo ta tema pasakyti).

The Leftovers žiūrėjosi taip pat sunkiai, po kiekvienos serijos strigdavau gerą savaitę dvi. Tik šįkart labiau ne dėl to, jog nesmalsu buvo sužinoti „o kas ten toliau“, veikiau dėl atmosferos, kurią skleidžia kiekviena serija ir visas serialas, po kurių jautiesi lyg gavęs į paširdžius, negalintis giliai kvėpuoti dėl plaukų gumulo gerklėje ir norintis užsitraukti cigaretės dūmą. Žodžiu, žiauriai atmosferinis kūrinys – tokios slogios, depresyvios, beviltiškos atmosferos, kuriai nepasiduoti ne visiems gali pavykti.

The Leftovers centre – vieno Amerikos miestelio policijos viršininko, visomis išgalėmis stengiančio palaikyti tvarką, kasdienybė. Tik veiksmas čia susiveda ne į kriminalinius reikalus, o į miestelio žmonių vidinę būseną, kuri po to, kai prieš trejus metus dingo milijonai Žemės gyventojų, tapo visiškai neprognozuojama ir nestabili. Minėtas kiek fantastiškas serialo momentas greit pasimiršta, nes (neskaitant keistų lakstančių šunų ir savižudiškų elnių) nieko daugiau nerealus nevyksta. Tiesiog tu bejėgiškai stebi, kaip žlunga likimai, griūva gyvenimai, kai iš kasdienybės pasitraukia tau artimas žmogus ar net keli, kaip kartu dingsta gyvenimo prasmė, kaip tenka slopinti netekties jausmą, mokytis gyventi iš naujo, perkainuoti vertybes.

Ir tokių paliktųjų, praradusiųjų (seriale) aplinkui ištisi namai, rajonai, visas miestas, šalis. Tartum jauti, kaip iš kiekvieno kampo alsuoja neviltis. Tai lyg apokalipsė su zombiais, kurie ėda iš vidaus patys save.

Dar ta religine mistika trenkiantys baltais chalatais apsirėdę, po miestą besitrainiojantys sektantai, vaizduojantys nebylius, pešantys cigaretę po cigaretės ir primenantys, jog buvo diena, kai kai kurie žmonės išnyko lyg dulkės.

Vietomis užgriebiama ir keisto pranašo linija.

Tačiau visumoje The Leftovers yra ne siužetinis, o atmosferinis serialas, kurį žiūrėdamas netrokšti gauti jokių atsakymų, nelauki ypatingų personažų poelgių ar didesnės intrigos. The Leftovers žiūri ir lyg po metafizinės išpažinties išsivalai, susikaupi, susitaikai, supranti, kad pasaulio pabaiga prasideda tavyje.

O kad nebūtų per daug džiugu, fone dar skamba Max’o Richter’io garso takelis. Skamba net pasibaigus vaizdui.

Jau pradėtas rodyti antrasis sezonas, tačiau po pirmojo norisi kiek atsikvėpti. Patylėti. Pabendrauti su aplinkiniais rašant žodžius pieštuku užrašų bloknote. Užsitraukti dūmą.

—–

Antrasis sezonas trenkė dar stipriau.

Veiksmas persikelia į Miraklį, tvora aptvertą, policijos saugomą miestelį, iš kurio per ta lemtingas pasauliui minutes niekas nedingo. Miraklis kitiems tapo lyg juros periodo parku, į kurį jie gali pakliūti nebent kaip turistai, O vietiniai nešioja miestelyje leidžiančią gyventi apyrankę.

Į tokią vietą susirenka ir senieji, pirmojo sezono, pagrindiniai veikėjai su Kevin Garvey (vaid. Justin Theroux) priešaky. Tačiau pastarasis man ir prieš tai, ir dabar įspūdžio nekėlė. Jis kažkoks… toks standartinis. O štai kiti, nors ir gaunantys mažiau dėmesio, čia blykstelėjo daug ryškiau. Po kelių serijų bevelijau prisijungti prie Liv Tyler tylinčių rūkorių sektos, nors buvo geismas ir tuos sektantus, stovinčius ant gatvės, pervažiuoti automobiliu. O stogą visiškai nurovė pastorius (vaid. Christopher Eccleston) – antrojo sezono penktoji serija su jo linija buvo genialiai nepakeliama.

Dar – vėl Max’as Richter’is užu muzikos, bet labiau galvoje tebeskamba ne taip seniai pas mus grojusio Maxence Cyrin „Where Is My Mind“ interpretacija.  Jau taikliau sezono pabaigti buvo neįmanoma.  With your feet on the air and your head on the ground


Keistokas tas trečiasis ir paskutinysis sezonas. Viena vertus, žiūrimas ir nestokojantis gelmės, antra vertus, ne toks, kokio galima buvo tikėtis. Ne toks slogus, ką įrodo tai, jog surijau vieną seriją po kitos, kai ankstesniuose sezonuose po kiekvienos serijos reikėjo atokvėpio ir kažkokio vidinio apsivalymo.

Ta pradėta kryptis link naujos evangelijos ir pranašo buvo visai nieko, nes link to lyg ir buvo žengiama visą laiką, tačiau ši kryptis netruko „sudegti“ ir serialas nusuko kryptimi – į ryškias „Lost“ lankas, tai ypač ryšku priešpaskutinėje serijoje. Tas „Dingusiųjų“ prieskonis retkarčiais išlįsdavo ir anksčiau, tačiau labai nežymiai, bet tame kaip ir nieko keisto nebuvo, nes vienas iš „The Leftovers“ kūrėjų yra Damon’as Lindelof’as, parašęs ne vieną „Lost“ serijos scenarijų. Bet šiame, finaliniame The Leftovers sezone, tas prieskonis ypač išryškėjo ir tai man kliuvo. Kliuvo ir tokie leidimai sau pašmaikštauti su sekso kruizu ar identifikavimu pagal penį. Tame buvo daugiau nereikalingos pramogos, nei subtilumo ir slogios ankstesnės „leftoveriškos“ dramos.

Ne tokios tikėjausi ir paskutinės serijos bei viso serialo pabaigos, nors daug burbėti negaliu – užbaigta paprastai, bet ne prastai. Paskutines minutes prasukau net triskart.

Dar būtina paminėti ir tai, jog šis sezonas stebino muzikalumu. Kūrėjai dažnai nutoldavo nuo titulinės Max’o Richter’io temos ir pasitelkdavo kontrastiškus siužetui, gospelinius kūrinius, kurie ženkliai prisidėjo prie siurrealistinės atmosferos kūrimo. Vietomis serialas virsdavo vaizdu muzikai, o ne serialo fonu – ir tai buvo žavu.

Žodžiu, stiprus serialas stipriems žiūrovams.

0

6 komentarai

  1. visiskai nerealus serialas. kaip ir minejai labai atmosferinis. man savo atmosfera labiausiai primine sex feet under

    1. sEx feet, sakai. Na, vargiai, ten komiškumo nors vežimu vežk, o čia tokia depresūha, kad blogiau nėra kur.

  2. Jau buvau praradusi viltį ką gero sužiūrėti šią vasarą, bet… ačiū už apžvalgą, nes net pati nežinau dėl kokių priežasčių buvau įsitikinusi, kad serialas apie zombius :/ einu žiūrėt!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *