[tv series:] THE QUEEN’S GAMBIT (2020)

Septynių dalių mini serialas „The Queen’s Gambit“, pasakojantis apie šachmatus, priklausomybę, traumas ir apsėdimą, debiutavo praėjusių savaitę „Netflix“ platformoje ir jau gavo iš žiūrovų bei kritikų tikrai puikius vertinimus.

Iš pradžių „The Queen’s Gambit“ turėjo būti filmas. Allanas Scottas įgijo teises į Walterio Teviso romaną tuo pačiu pavadinimus prieš maždaug 30 metų ir turėjo pasisamdęs skirtingus režisierius, kurių paskutinis buvo Heathas Ledgeris, miręs tuo metu, kai buvo kuriamas filmas pagal šią knygą.

Po kelių dešimčių metų vienam geriausių serialų kūrėjui Scottui Frankui kilo mintis „The Queen’s Gambit“ paversti miniserialu. „Netflix“ įsimylėjo šią idėją ir pasakė jai – taip“, – sakė Frankas.

Jaunos šachmatistės sėkmės istorija pasakojama sportinės pasakos ritmu, kaip klasikinis Holivudo bokso filmas, tik įvilktas į prabangaus serialo rūbą. Turi serialas ir feministinį prieskonį, nes tai istorija apie jauną moterį, kuri iškovoja aukščiausias pozicijas srityje, kurioje iki šiol dominavo vien vyrai.

Pasaka apie snieguolę virtusia tikra ledo karaliene

Valdovės gambitas yra vienas iš seniausių ir vienas dažniausiai atliekamų debiutų šachmatų žaidime, ypač aukšto lygio turnyruose. Tad serialo pavadinime jau iš karto užkoduota mintis, kad eis kalba apie aukščiausios kategorijos šachmatų žaidėją.

Istorija vyksta Amerikoje, šeštajame dešimtmetyje ir pasakoja apie devynerių metų našlaitės Betės Harmon sėkmės istoriją. Autoavarijoje Betė, netekusi mamos, atsiduria mergaičių internate, kuriam vadovauja griežtas vertybes propaguojanti krikščioniška bendruomenė. Mergaitės internate kasdien maitinamos trankviliantų tabletėmis „nuotaikos kontrolei“ palaikyti.

Mūsų jaunąją heroję su karališkuoju žaidimu supažindina internato budėtojas, meistras ir šachmatų gerbėjas Ponas Schaibelis (vaidina Billas Campas), kuris laisvalaikiu žaidžia šachmatais internato rūsyje. Matydamas mergaitės fenomenalią atmintį, smalsumą, talentą ir didžiulį troškimą išmokti šį žaidimą, jis neturi kitos išeities, kaip padėti šiam talentui atsiskleisti. Ir tada prasideda mūsų herojės žvaigždės kilimas. Betė neturi šachmatų savo kambaryje, tačiau kasdien gaunamos „žalios piliulės“ padeda mergaitei lentą su visomis judančiomis figūromis kas vakarą matyti ant lubų ir tokiu būdu treniruotis. Šachmatai tampa jos apsėdimu, trankviliantai – visą gyvenimą trunkančia priklausomybe.

Kiekvienas epizodas veda žiūrovą po dar vieną žingsnį į priekį Betės šachmatų karjeroje, jos pilnametystėje ir priklausomybės spiralėje. Ji leidžia pamatyti, kaip šachmatų lenta tampa pasimetusio jauno žmogaus pabėgimu, siūlanti „visą pasaulį, kuriame yra tik 64 kvadratai“ tam, kurio vidinis gyvenimas yra pilnas niūrios painiavos.

Betė per simultano partiją nugali vietinio koledžo šachmatų klubo berniukus ir taip pradeda savo šachmatistės karjerą. Vėliau įvaikinama, palieka vaikų namus ir su savo naująja mama ima važinėti po visus aplinkinius turnyrus, kur vieną po kito guldo sau po kojomis šachmatų didmeistrius. Guldo įvairiomis prasmėmis – pergalėmis šachmatuose ir užkariaujant šių širdis. Auganti ir vis gražėjanti Betė iš blyškiaveidės snieguolės (ją taip vadindavo internate draugės) tampa elegantiška šachmatų karaliene, kuriai sunkiau už visus pasaulio priešininkus nugalėti savo pačios demonus.

Ar žaidimas šachmatais buvo tikras?

Daugeliui šachmatų gerbėjų iš karto kilo klausimas – o kaip su šachmatais? Ar figūros ant lentos buvo sustatytos teisingai, ar šachmatai šitame seriale tik nereikšminga dekoro detalė? Atsakymas – šiame seriale šachmatais žaidžiama iš tikrųjų. Kūrėjai norėjo išvengti techninių netikslumų, kuriuos žiūrovai, turintys šachmatinių žinių, iš karto pastebėtų. Jie taip pat norėjo, kad šachmatų žaidimai būtų įdomūs, o personažai kuo labiau atskleistų skirtingų žemynų kultūrinius šachmatistų ypatumus. Tam reikalui serialo kūrėjus konsultavo Garry Kasparovas ir garsus šachmatų treneris Bruce’as Pandolfini. Pastarieji konsultavo dėl įvairių techninių detalių, taip pat padėjo aktoriams išmokti kuo natūraliau lentoje stumdyti figūras ar nuspausti laikrodį. Seriale Bruce’as net panaudojo vieną iš Garry Kasparovo žaidimų. Pats Garis suprojektavo paskutinį rungtynių žaidimą finaliniame epizode. Todėl šį serialą drąsiai gali žiūrėti net didžiausi šachmatų ekspertai. Kūrėjai tikrai pasistengė, kad visos techninės detalės būtų kuo tiksliau, autentiškiau įgyvendintos ir nekeltų jokių abejonių.

Beje, dauguma žiūrovų puolė Betės personažą lyginti su viena stipriausių visų laikų šachmatininke moterimi, kilusia iš Vengrijos, Judit Polgár, kuri yra vienintelė moteris, laimėjusi rungtynes prieš pasaulio pirmąją žaidėją ir nugalėjusi vienuolika dabartinių ar buvusių pasaulio čempionų greitajame ar klasikiniame šachmatuose: Magnusą Carlseną, Anatolijų Karpovą, Garį Kasparovą, Vladimirą Kramniką, Borisą Spassky ir t.t. Tačiau verta priminti, kad knyga, pagal kurią buvo sukurtas serialas, yra parašyta dar 1983 metais. Judit (ir nei viena kokia kita moteris) tuo metu dar tikrai nebuvo pasiekusi tokios stulbinančios karjeros šachmatų pasaulyje, tad šis kūrinys tuomet tikrai buvo parašyta tiesiog pafantazuojant apie tokią galimybę – moterį šachmatistę, laiminčią prieš pasaulio stipriausius žaidėjus.

Puiki vaidyba ir kinematografija

Be abejonės, kūrėjai turėjo užduotį sukurti serialą, kuris būtų įdomus ne tik šachmatistams, ir jiems tai puikiai pavyko. Net jei seriale tikrai yra “daug šachmatų” ir net kiekvieno epizodo pavadinimas turi šachmatų termino atitikmenį, bet kaip viename interviu sakė pats režisierius – “Man pirmiausiai buvo svarbu perteikti personažo dramą, nesvarbu – laimi ji ar ne. Dar buvo įdomu ištirti genialumo idėją.”.

Serialas stiprus keliais lygmenimis. Pirmiausia, puikia aktorių vaidyba. Ypač čia spinduliuoja pagrindinė aktorė Anya Taylor-Joy. Ji perima pagrindinės veikėjos rolę, kai Beth įžengia į paauglystę. Merginos brandos raidą stebime ne tik subtiliais šukuosenos, makiažo pokyčiais, bet ir kūno kalba, vis elegantiškesniais rūbų deriniais, vaikščiojimo, elgesio manieromis. Jos išraiškingas veidas, “pravodkėmis” išryškintos akys ir dar išraiškingesni rankos judesiai yra pagrindinė priežastis, kodėl iš pirmo žvilgsnio nuobodžios šachmatų rungtynės tampa užburiančiu reginiu. Ji taip puikiai tinka 1960-ųjų madoms ir manieroms, kad gali būti, jog ji gimė ne tą dešimtmetį. Žongliruodama užgniaužtu savyje egzistenciniu pykčiu ir vienatve, bei elegantišku ledo karalienės įvaizdžiu ji sukuria daugiasluoksnį personažą, balansuojantį tarp priklausomybių nuo antidepresantų, alkoholio ir aistros šachmatams. Tiksliau – pergalėms… Kiekviename mače, priklausomai nuo aplinkybių, vidinių demonų, ji vis kitokia – pasimetusi, seksuali, liūdna, pagiringa, artistiška ar triuškinančiai žavi. Manau, kad šis serialas bus didelis šuolis Anya Taylor-Joy karjeroje.

Thomasas Brodie-Sangsteris vaidina geriausią, ekscentrišką JAV šachmatistą su kaubojaus skrybėlę, Benny Wattsą, kuris padeda Beth treniruotis prieš rimčiausius priešininkus Sovietų Sąjungoje.

O lietuviams gera naujiena – paskutiniame epizode, finalinėje scenoje su pagrindine heroje prie šachmatų lentos sėda ir ką tik aštuoniasdešimtmečio jubiliejų atšventęs lietuvių aktorius Juozas Budraitis.

Dar serialas sužavės tuos, kas vertina vizualinę kalbą ekrane, čia ji – aukščiausio lygio. Svarbi to priežastis yra tęstinis Scotto Franko ir kino operatoriaus režisieriaus Steveno Meizlerio bendradarbiavimas, kurie taip pat kartu dirbo prie kito serialo „Godless“. Didelį vaidmenį čia atliko ir kino produkcijos apipavidalintojas Uli Hanischas („Debesų atlasas“).

Kinematografijos grožis atsiskleidžia ne tik iš daugelio kruopščiai sukomponuotų vaizdų, puikaus operatoriaus darbo, bet ir apgalvotos spalvų paletės nuo šiltų atspalvių būdingų 60-ųjų filmų kadrams iki ryškių spalvinių kontrastų paskutiniuose žaidimuose Sovietų Sąjungoje.

Puikiai parinktas apšvietimas, visažisčių ir operatoriaus darbas, iš arti filmuojant personažės veidą – viskas dirba bendram tikslui, kad išryškintų ir atskleistų Beth vienatvę, individualumą ir eleganciją.

Taip pat puikiai atskleista 60-ųjų atmosfera. Tam pasitarnauja ne tik spalvinė gama, bet ir Beti kostiumai, namų, viešbučių, salių, restoranų interjerai, kurie labai skiriasi Amerikoje, Paryžiuje ar Sovietų Sąjungoje.

Apibendrinkime

Serialas turėtų patikti tiek moterims, tiek vyrams. Vyrai daugiau dėmesio skirs šachmatams, moterys – vizualinei serialo pusei ar pagrindinės herojės paveikslo atskleidimui, emocijoms. O niekada iki šiol nežaidę šachmatais, labai tikėtina, susidomės šia sporto šaka ir pagaliau išmoks jais žaisti. Serialas patiks ir tiems, kuriems įdomu klaidžioti ir narplioti psichologines personažų vingrybes.

Lyginant su kitais filmais apie šachmatus, tokiais kaip „The Luzhin Defence“, „Pawn Sacrifice“ ar „Katwe Queen“, man atrodo, kad “The Queen’s Gambit“ – stipriausias iki šiol kinematografijoje kūrinys apie šią sporto šaką. Na, bent jau paskutinis epizodas, kurio veiksmas vyksta Sovietų Sąjungoje – absoliutus briliantas. Pagrindinis šio serialo trūkumas, kad finalas jo buvo pernelyg aiškus ir nuspėjamas, nes kitaip ir negalėjo baigtis serialas tokiu pavadinimu.

 

3 komentarai apie “[tv series:] THE QUEEN’S GAMBIT (2020)

  1. Man tai įdomu, kaip oficialieji rodytojai išvers šį serialą: piratai jau pakrikštijo „Karalienės gambitu“, o šachmatistai, matyt, norėtų matyti „Valdovės gambitą“. Čia esminis serialo iškeltas klausimas.

    O jei rimtai, tai gyvosios šachmatų istorijos turi pakankamai įdomios kinui medžiagos. Kad ir Bobby Fischer’is, kurio santykis turi įdomybės tiek su JAV kaip šalimi, tiek su SSRS didmeistriais. Pastarąjį santykį (kai Jugoslavijoje žaidė su Spaskiu) serialo finalinė serija ir priminė. Yra stiprių filmų ta tema, „Searching for Bobby Fischer“, „Bobby Fischer Against the World“ ir šiaip televizinės dokumentikos.

    1. O kas baisaus jei ją vadintų karaliene? nes ją vadina ir taip, ir taip šachmatuose. Istorijoje va kaip keitėsi:
      „Šachmatų valdovė (arba karalienė) ne visuomet buvo vadinama valdove, kaip ir ne visuomet ši figūra buvo pati stipriausia. Senieji iš Rytų atkeliavę jos pavadinimai ferz arba fers reiškė vizirį – aukštą valdininką musulmoniškuose kraštuose, karo vadą ir valdovo patarėją. Iš čia ir rusiškas šachmatų figūros pavadinimas ферзь, Lenkijoje ji vadinama savaip – etmonu (hetman). Etmono, kariuomenės vado, titulas kitados buvo žinomas ir LDK.

      Pagal ankstyvąsias taisykles būsimosios valdovės figūra galėjo žengti tik per vieną langelį įstrižai, tačiau vėliau Europoje jos galimybės buvo gerokai išplėstos. Kodėl rytietiškas viziris evoliucionavo į valdovę, karalienę? Pagal vieną iš versijų arabiškas ferz galėjo supanašėti su senuoju prancūzų žodžiu vierge, kuris reiškė mergelę. O kadangi tradiciškai šioji figūra statoma šalia karaliaus, netrukus ji buvo susieta su karalienės statusu (viename iš X a. šaltinių figūra jau vadinama regina, tai yra karaliene).“

    2. Kai jei ten neužsirašo ėjimo ar nepaspaudžia laikrodžio – tebūnie, vaizdinis greitmaistis, nėra kada perfilmuoti. Bet kai sovdepija padaryta galantiškumo kampeliu su 117 žvaigždučių viešbučiais – baikit, nemanau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.